Laikraštis „Sunday Telegraph“ 2010 sausio 31 d. paskelbė žinutę apie C.McCullough būklę po operacijos. Operacija prieš septynias savaites buvo atlikta Sidnėjaus Karališkoje princo Alberto ligoninėje. Ji truko 9 valandas, po jos pacientė dėl kraujavimo visą mėnesį praleido ligoninėje. Būklei pagerėjus, ji toliau gydytis išleista namo. Rašytoja neprarado atminties, veikia visos organizmo funkcijos. Skelbiama, kad C. McCullough jaučiasi geriau nei prieš operaciją, nes jos nevargina skausmai.
Iš Australijos pasiekė dar viena žinia – internetinis dienraštis „The Northern Rivers Echo“ skelbia, kad išleista nauja pašto ženklų kolekcija su šešių žymiausių Australijos rašytojų atvaizdais. Tarp jų ir pašto ženklas su Colleen McCullough atvaizdu. Be jos, kolekcijoje – rašytojai Peter Carey, Bryce Courtenay, Thomas Keneally, David Malouf ir Tim Winton.
O Lietuvos skaitytojai gali mėgautis dviem naujais Collleen McCullough kūriniais – istorinio ciklo romanu „Pirmasis Romoje“ ir romanu „Prisilietimas“, kuris kritikų nuomone, labai panašus į „Erškėčių paukščius“. Pati rašytoja irgi pripažįsta, kad „Prisilietimo“ meilės scenos panašios į „Erškėčių paukščių“ „ar į bet kurios mano parašytos knygos. Radau būdą aprašyti ir palaimą, ir kančią, bet palieku vietos ir skaitytojo fantazijai“.
Šių dviejų kūrinių išleidimo proga skelbiame C.McCullough interviu, kurį rašytoja davė dar prieš operaciją.
- Jūsų organizmas maištauja, ar šis maištas toli pažengęs?
- Na, kojos jau prastai atlieka savo darbą. Dar mane kankina nervinis veido tikas, gana skausmingas, prastai matau ir girdžiu. Bet svarbiausia, kad organizmas – palaukit, pabelsiu į medį! – vis dar veikia.
- Poetas Alexanderis Pope’as yra sakęs, kad geriausia, ką autorius gali padaryti parašęs kūrinį – tai atidėti jį į šalį septyneriems metams, o paskui iš naujo įvertinti. Per savo karjerą Jūs parašėte labai daug knygų. Kaip manote, ar Pope’as buvo teisus?
- Manau, kad jo žodžiuose esama daug tiesos. Deja, du dalykai neleidžia į juos įsiklausyti – laikas ir pinigai.
- Net jei pinigai – ne problema? Turiu omeny, kad parašiusi „Erškėčių paukščius“ uždirbote krūvą pinigų...
- Nustebtumėte, kiek daug visokių „reikia“ suryja tą krūvą pinigų. Jeigu kiekvieną savo knygą būčiau atidėliojusi, tai jas dar ilgai rašyčiau, perrašinėčiau ir taisyčiau. Tačiau visada pasieki tokią stadiją, kai kūrinys tampa galvos skausmu. Tai tinkamiausias metas rankraštį įteikti redaktoriui. Redaktorius – svarbiausias rašytojo kritikas, nes jis vienintelis mato kūrinį, kai jį dar galima taisyti.
- O jūsų vyras?
- Ricas visada skaito tai, prie ko tuo metu dirbu, ir yra pats tikriausias mano bandomasis triušis. Bet jis nemėgsta tuščiai aušinti burnos, o kai knyga labiau moteriška, jis tik numykia „Hm...“ O jei tai viena iš tų „macho“ knygų – tokias aš irgi rašau, – išgirstu: „Velniai rautų – geras skaitalas!“
- Knygos anotacijoje turėtų būti įrašyta: „Velniai rautų – geras skaitalas“ (Colleen vyras). Parašėte 22 knygas, bet ar skaitytojai žino, kad į jų skaičių įeina septynių romanų ciklas apie Romą. Tai rimti istoriniai kūriniai. Kodėl pasirinkote Romą?
- Romos Respublika – vienas iš nedaugelio istorijos laikotarpių, kuriuos romanistai paliko beveik neaprašytus. Man patinka tyrinėti neartus dirvonus. Parašiau septynias ciklo knygas, bet daugiau nerašau, mat jas visas aš laikau vienu milžinišku romanu. Nesu linkusi dukart rašyti tos pačios knygos, nes tai nebus iššūkis. Įsivaizduokite, jei būčiau rašiusi „Kelias į erškėčių paukščius“, „Erškėčių paukščių sugrįžimas“, „Viešnagė pas erškėčių paukščius“...
- Po šių žodžių leidėjai išsikraustys iš galvos. Jie jau turbūt pamanė, kad apie tai galvojate! Esu tikras, kad jie ką nors tokio jau yra siūlę.
- Nuolat esu spaudžiama rašyti tęsinį, bet į tai nekreipiu dėmesio.
- Esate prisipažinusi, kad jūsų šeima yra įdomi, o savo vaikystę apibūdinote kaip „baisią“. Tai baisaus atsitiko jūsų vaikystėje?
- Na, buvau stora, o kiti šeimos nariai – atletiški.
- Ar jie jūsų nemėgo dėl apkūnumo?
- Ne dėl to. Niekada labai dėl to nesijaudinau, nes buvau tikra moksliukė, įnikusi į knygas, mokslus ir visokią protinę veiklą, o jie vis grasindavo iš manęs „atimti“ mokyklą ir viską, ką mėgau.
- Kodėl?
- Jų supratimu turėjau dirbti.
- Griežtokai vertinote savo tėvus. Tėvą vadinote...
- Jis buvo baisus žmogus.
- Esate sakiusi, kad jis „šunsnukis“ ir „šykštuolis“. Kodėl?
- Jis buvo šunsnukis ir šykštuolis.
- Kaip jis elgėsi, kad vadinate jį šunsnukiu?
- Po jo mirties paaiškėjo, kad yra dar bent dvi ponios McCullough. Jo niekada nebūdavo namuose. Jis nesidomėjo savo vaikais. Jie su mama kariavo iki pat jo mirties – tiesiogine to žodžio prasme. Karą pralaimėjo tas, kuris mirė pirmas. Taigi tėvas. Mama ištempė ilgiau, pergyveno tėvą, taigi laimėjo karą.
- Ar jų barniai buvo nuožmūs?
- Jie nuolat pykdavosi. Kai mudu su broliu buvome maži, pasislėpdavome daržinėje ir verkdavome. Tai buvo baisu.
- Galima sakyti, kad jūs savo motinai griežtesnė, vadinote ją „aršia intelektualų prieše“ ir „mirtinai išbalusia kankine“.
- Tiesa. Žinoma, ji turėjo gerų bruožų. Bent jau sakau sau, kad ji turėjo turėti gerų bruožų.
- Galbūt kankine ją padarė aplinkybės, laikotarpis, kuriame gyveno?
- Ko gero, bet ji buvo viskuo nusivylusi labiausiai dėl to... Nemanau, kad santuoka ir vaikai buvo tinkamiausios sąlygos jai atsiskleisti. Jai tai buvo vienintelė išeitis. Ji niekada neatleido man už tai, kad išgyvenau, o brolis mirė... Tai buvo gerokai prieš man pradedant uždirbti pinigus.
- Labai mylėjote savo brolį Karlą. Ar gali būti, kad iš dalies tai susiję su vaikystėje patirtu jausmu, kai abu buvote nusiteikę prieš tėvus?
- Mus siejo vienodai nelaiminga vaikystė, todėl be galo mylėjome vienas kitą.
- Jam buvo dvidešimt penkeri, kai nuskendo gelbėdamas kitus.
- Gelbėdamas žmones Malijos paplūdimy, Kretoje.
- Jūsų tėvas nepanoro parsigabenti jo kūno? Nenorėjo už tai mokėti. Kodėl?
- Tiesiog jis buvo šunsnukis ir šykštuolis.
- Prireikė daug laiko, kol išsiaiškinote, kur jis palaidotas. Ar aplankėte jo kapą?
- Ne. Man sunku dabar apie tai kalbėti. Praėjo jau 40 metų.
- Dukrai turėtų būti sunku nemylėti tėvo. Turbūt Jums nesvetimas tuštumos jausmas?
- Šito nežinau, juk galvoji kaip vaikas: kad visas pasaulis jaučia taip pat, kaip ir tu. Man niekad nebuvo šovę į galvą, kad čia kažkas keista.
- Ar tai viena priežasčių, dėl kurių nusprendėte neturėti vaikų?
- Ne, nusprendžiau todėl, kad nemėgstu vaikų.
- Kodėl?
- Jie mane erzina, jie nuolat zyzia. Jų visur pilna...
- Bet juk jūs – mokytoja. Žinote, kokį poveikį turi vaizduotė. Gal tikrovėje viskas ne taip?
- Aš – trečiosios pakopos mokytoja, dėsčiau aukštojoje mokykloje.
- Jūsų nedžiugina galimybė uždegti jaunus protus?
- Tai man nieko nereiškia.
- Pakalbėkime apie persikėlimą į Norfolko salą, į kurią persikėlėte po „Erškėčių paukščių“ sėkmės. Esu girdėjęs, kad viena ryžtingo gyvenamosios vietos pakeitimo priežasčių – nerimas, kad vyriškos padermės grobuonys nusitaikys į turtingą vienišą moterį.
- Man tai patinka. Žmonės tebekalba, kad Ricas mane vedė dėl pinigų, o aš manau, kad jeigu moteris, neištekėjusi iki 46 metų, tekėdama neatpažįsta turto medžiotojo, ji turėtų būti atiduota senelių namų globai. Tiksliai žinau, kad Ricas niekada nebūtų vedęs manęs dėl pinigų. Jis mane vedė dėl mano „barakų“ (juokiasi).
- Papasakokite apie savo „barakus“.
- Tai labai dideli „barakai“.
- Esate sakiusi, kad tekėdama buvote labai išsigandusi...
- Nepamenu, kad būčiau minėjusi išgąstį, nors net jeigu ir sakiau, nežinau, kokia tą dieną buvo mano nuotaika. Ne, nebuvau išsigandusi. Tiesą sakant, pirmieji mano žodžiai tapus ponia Ric Robinson buvo: „Aš jį gavau!“ Vargu, ar taip sakytų išsigandusi būtybė, nors šiaip bijojau su kuo nors gyventi.
- Kodėl?
- Iki tol gyvenau viena, nežinojau, kas bus, kai įprastą gyvenimą iškeisiu į gyvenimą su kuo nors. Turbūt man pasisekė, kad Ricas nemėgsta daug kalbėti.
- Kaip Ricas žiūri į tai, kad tenka gyventi šešėlyje, juk jūs tokia ryški asmenybė?
- Visada maniau, kad Ricas, nors ir nėra labai iškalbingas, turi karališko orumo. Kai jis įžengia į kambarį, žmonės jį iškart pastebi, nepaisant to, ar aš ten esu ar ne.
- Dėl ko nors pykstatės?
- Retkarčiais mes išties ginčijamės, nepaisant to, kad abudu esame labai taikūs ir abu nemėgstame to daryti. Tikrai negalėčiau gyventi su žmogumi, su kuriuo nuolat kiltų barnių. Rico vaikai taip pat mieli. Jie jau suaugę.
- Kaip jums sekėsi su jais bendrauti?
- Na, iš esmės jie buvo puikiai išauklėti. Jie nelakstė po namus viską aplink laužydami – to aš labiausiai negaliu pakęsti.
- Prieš keletą metų Australijos rašytojų sąjunga sudarė keturiasdešimties geriausių knygų ir geriausių Australijos rašytojų sąrašą. Nustebote, kad Jūsų nebuvo tame sąraše?
- Aš uždirbau per daug pinigų ir esu pernelyg garsi, kad patekčiau į tą sąrašą.
- O kas čia blogo?
- Na, turbūt tai reiškia, kad priklausau išsišokėliams, kurie verti paniekos. Tikroji priežastis ta, kad aš neturiu laiko literatams.
- Germaine Greer, praėjus trisdešimčiai metų po pirmojo „Erškėčių paukščių“ leidimo, parašė apžvalgą, kurioje tvirtino, kad, palyginti su Barbara Cartland, tai geriausia jos skaityta „bloga“ knyga. Kodėl sulaukiate tokių pašaipų?
- Tikriausiai giliai širdyje jie žino, kad jaučiuosi daug saugesnė nei jie, labiau pasitikiu savimi ir esu stipresnė.
- Esate gavusi Australijos ordiną. Ar tai buvo pripažinimo ženklas? Koks jausmas apėmė?
- Buvo gera, bet vis tiek manau, kad turėjau gauti aukštesnio laipsnio ordiną (juokiasi).
- Kaip manote, ar po mirties jūsų darbai bus laikomi reikšmingais?
- Manau, kad Romos serija – taip, net jeigu visa kita – ne.
- Ar tai palikimas, kurį ir norėtumėte po savęs palikti?
- Išties norėčiau, kad mano palikimu taptų bent jau knygos apie Romą, jas rašydama atlikau tikrai nemenką tiriamąjį darbą, jos atspindi tokį gyvenimą, koks ir buvo tais laikais, – tiek kiek galėjau, jį perteikiau.
- Esate parašiusi tiek daug knygų, ar parašėte ir epitafiją sau?
- Bent jau ne spausdintinu pavidalu.
- Tiks ir žodiniu pavidalu...
- Nuoširdžiai tikiuosi, kad antkapio nebus. Labiau norėčiau būti sudeginta, išbarstyta pavėjui ir mano atomai taptų visatos dalimi – tikrai netrokštu būti įkišta į švino dėžę.
- Ar dažnai galvojate apie mirtį?
- Mirties valanda kasdien vis labiau artėja, bet aš apie ją negalvojau.
- Ar bijote mirties?
- Kaip ir Cezaris manau, kad tai amžinasis miegas. Nemanau, kad yra ko bijoti.
- Rodos, esate surašiusi nurodymus namų šeimininkei, ką jai daryti, jei kartais rastų jus mirusią lovoje. O gal tai tik gandas?
- Šiomis dienomis jaučiuosi kaip Marilyn Monroe. Ji miegodavo „apsirengusi“ tik su lašu „Chanel nr 5“. Panašiai ir aš, be naktinių, tik su ilgomis juodomis pirštinėmis, nes tik jos padeda nuo siaubingų rankų traukulių. Tad jeigu kartais mane rastų lovoje negyvą, palikau nurodymus tvarkytojai, kad numautų man pirštines. Dar kas pagalvotų, kad aš – fetišistė...