Paparacai – bjaurūs tipai. Niekšai, su fotokameromis medžiojantys garsenybes ir ieškantys peno sensacijoms.
Taip mano daugelis, nes šiandien toks fotografas yra laikomas kone negarbingos profesijos sinonimu.
Bet taip negalvoja Romos meras Gianni Alemanno. Amžinojo miesto galva mąsto kitaip: jeigu ne paparacai, nebūtų buvę 1960 metais sukurto Federico Fellini filmo „Saldus gyvenimas“ („La dolce vita“).
Nebūtų buvę viso to septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjusio kultūrinio sambrūzdžio Romos Veneto gatvės apylinkėse ties viešbučiu „Excelsior“ ir „Caffe de Paris“.
Čia rinkdavosi italų ir užsienio kino žvaigždės. Čia F.Fellini surado filmo herojaus prototipą – garsų fotografą „be ceremonijų“ Tazio Secchiaroli. Šį vėliau kino juostoje įamžino legendinis Marcello Mastroianni.
Tiesa, po Didžiosios Britanijos princesės Dianos žūties požiūris į paparacus gerokai pasikeitė. Įžymybes medžiojantys fotografai imti vadinti kone padorios visuomenės priešais.
Vienas seniausių Romos dienraščio „Il Messaggero“ fotografų Rino Barillari siūlo išplauti paparacų mundurą.
Romos fotografai esą nebuvo tokie aršūs kaip britų ar prancūzų, todėl juos derėtų prisiminti be pykčio. Gal net su pagarba arba bent jau ironija.
„Mes turėtume iš naujo įvertinti „La dolce vita“ laikus. Juk artėja F.Fellini filmo penkiasdešimtmetis“, – kalbėjo pats anksčiau įžymybes medžiodavęs R.Barillari.
Šis fotografas kreipėsi į Romos merą ir pasiūlė vienai Italijos sostinės gatvių suteikti „Paparacų“ vardą. Miesto vadovui ši idėja patiko.
„Kodėl gi ne? „Via dei Paparazzi“ Romoje pagyvintų užsienio turizmą.
Be to, bus pagerbti „La dolce vita“ kūrėjai“, – įsitikęs meras. Todėl šį sumanymą jis jau palaimino.