„Tu neišsikalinėk ir atsakinėk į klausimus“, – ramus, bet griežtas pasiūlymas pasigirsta iš jauno žmogaus nuo staliuko su lempa. Prie tokių paprastai įsivaizduojame sėdint tardytojus.
„Aš atsakinėju!“ – ne pirmą kartą ataidi lyg antausis. Tas, kuris atsakinėja, primena gainiojamą vilkiūkštį. Jis klausinėjamas nuo šešių staliukų su lempomis.
„Supranti, kur esi?“ – aidi kitas griežtas balsas. „Suprantu, – pašaipiai atsako klausinėjamasis. – Aš esu teatre“.
Vaidina su mokiniais
Teatro laboratorija „Atviras ratas“ repetuoja naujausią savo spektaklį „Sudie, idiotai“ prieš šios savaitės vaidinimus sostinės „Menų spaustuvėje“.
Režisierius Aidas Giniotis ir aktorius Vladas Bagdonas vaidina kartu su savo mokiniais. Pjesę parašė „Atviro rato“ artistas Justas Tertelis.
Šešių komisijos narių žvilgsniai gręžia Ainio Storpirščio vaidinamą Martyną.
O jis jiems – apie savo toleranciją: „Aš jus ištoleruosiu. Ir jus ištoleruosiu. Ir jus“. Kodėl jie taip detaliai klausinėja apie dingusią jo mergaitę?
A.Storpirščio Martynas – atšiaurus ir jautrus. Tuo atšiaurumu ir ginasi. Nuo tardytojų? Nuo pasaulio, kuriame apsimetinėjama.
Repeticijos su aptarimu
V.Bagdonas siūlo pasvarstyti: „Ar mes jį ištyrinėjam ir pastatom į vietą? Tik ištyrinėjam? Ar tik pastatom į vietą?“
Aldonai Vilutytei svarbu, „ar turi būti bendra strategija?“, nes jos tardytoja, ignoruodama Martyno patyčias, stengiasi vaizduoti suprantančią.
Kad išgautų jai reikalingus jauno žmogaus atsakymus.
Nors režisuoja A.Giniotis, diskutuoja visi.
Vaidina ir čia pat aptaria. Komentarai vaidmenims netrukdo. Ar tistas vėl virsta personažu, personažas – aktoriumi.
Jauniausias kompanijos artistas A.Storpirštis, į „Atvirą ratą“ pakviestas iš teatro „Utopia“, klausosi kolegų, o jo Martynas toliau kandžioja įkyrius suaugusius žmones: „Kuo labiau aš toleruoju kitus, tuo mažiau kiti toleruoja mane“.
Visi turi ir kitų vaidmenų
„Dialogo su juo neturi būti“, – primena režisierius. Kiekvienas komisijos narys elgiasi su Martynu skirtingai, tačiau santūriai.
Tik tas, kurį vaidina balsingas artistas Giedrius Kiela, šneka rūsčiau ir kartais trinkteli kumščiu į stalą.
V.Bagdonas sako kolegai ir mokiniui: „Giedriau, jeigu trenksi kumščiu kokius aštuonis kartus, tai bus spalva“.
Giedrius: „Mano stalas bus su duobute“. Trinkt! A.Storpirštis arba Martynas atsako panašiu trinktelėjimu į grindis.
Netrukus G.Kiela iš tardytojo pavirs Martyno kambario draugu Kęstu, kurį Martynas vadina patinu. Ir jau tada kumščiuos ne stalą, o Martyną.
Kiekvienas komisijos narys turi po vaidmenį ar net kelis – kad Martynas galėtų papasakoti, kas vyko tą vakarą ir naktį, kai „dingo žmogus“. Tie kiti vaidmenys – lyg kiti orių suaugusiųjų veidai.
Nemandagus, bet tikras
Spektaklis „Sudie, idiotai“ vasario 17 ir 18 dienomis bus vaidinamas „Menų spaustuvėje“, o pirmą kartą artistai savo darbą parodė Nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje.
Tąvakar scena buvo itin maža, nes žiūrovų prisigrūdo tiek, kad salėje netilpo, todėl apsėdo, ap tūpė ir apgulė scenos kraštus. Iki pat ratu sėdinčių aktorių.
Jeigu į spektaklį „Sudie, idiotai“ pakliūtų žmonių, nebūnančių teatre, jie gal net nepatikėtų, kad čia teatras, – pasijustų lyg pakliuvę į natūralų tardymo procesą.
Šiame vaidinime viskas taip tikra ir gyva, lyg tai būtų dokumentinis filmas. Bet svarbiausia čia jauno žmogaus būsena, kurią vaidina (gyvena!) jaunas artistas A.Storpirštis.
O jis gyvena lyg su nuplėšta oda. Martyno reakcijos nemandagios ir spontaniškos. Atpažįstamos! Kiek tokių jaunų žmonių įsikniaubę į kompiuterius ir niekada neatsivers? Martynas kalba už juos.
Šiame pasaulyje jam šlykštu. Jame jis nesimaivys ir neprisitaikys kaip A.Giniočio Dėstytojas. Martynas bus mušamas ir vejamas, bet kapstysis iki tikrų dalykų.
Kada lietuvių scenoje turėjome tokį jauną herojų? Mes jį kaltiname ar giname? O ar suprantame?
Kaip atsirado pjesė „Sudie, idiotai“?
* Vaidinimo „Sudie, idiotai“ istorija prasidėjo prieš keletą metų, kai A.Giniočio ir V.Bagdono mokiniai studijavo Muzikos ir teatro akademijos trečiame kurse.
* V.Bagdonas, prisiminęs savo diplominį vaidmenį – Houldeną Kolfildą iš J.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, panoro sugrįžti prie jo ir pastatė spektaklį su studentais.
* Susibūrę į teatro laboratoriją „Atviras ratas“ artistai nepamiršo ano spektaklio, bet drauge su savo režisieriumi A.Giniočiu svarstė, koks Houldenas būtų, jei gyventų ne ano šimtmečio viduryje, o šiandien, ir ne Amerikoje, o Lietuvoje?
* Aktorių žaidimas buvo toks: viduryje sėdėjo tas, kuris vaidino Houldeną, o aplink jį – klausinėtojai, kurie domėjosi kiekvienu jo poelgiu. Kodėl tu nemėgsti savo kambario draugo? Kodėl tu draugauji su ta mergaite? Kuo tave erzina mokytojas?
* Toldami nuo J.Salingerio romano artistai priartėjo prie įdomių dalykų, kuriuos buvo verta užrašyti ir toliau repetuoti. Pjesę pasisiūlė parašyti J.Tertelis.