Rusijoje beveik nežinomas lietuviškai rašantis prozininkas,
scenaristas I. Meras gimė 1934 m. Kelmėje, 1972 m. emigravo į
Izraelį. Pirmasis jo romanas „Lygiosios trunka akimirką“ apie žydų
getą, jo gyventojų ir juos gelbėjusių lietuvių likimus išleistas
1963 metais ir pakartotas tik 2000-aisiais.
Romano ir pagal jį pastatyto spektaklio istorija, kaip pažymi
žinoma teatrologė Marina Timaševa, tai gimusių ir negimusių,
nužudytų vaikų, geto ir dviejų tautų - lietuvių ir žydų, tarp kurių
buvo visko, bet buvo ir gero, istorija.
„Karbauskis pastatė spektaklį ne apie getą ir ne apie
holokaustą. Jis pastatė spektaklį apie tai, kad net ir iš padėties
be išeities yra išeitis; apie tai, kad žmogus pats renkasi, kaip
jam pasielgti. (...) Laikoma, kad Karbauskis pagal įvairią
literatūrinę medžiagą stato spektaklius apie mirtį. Tai neatitinka
tiesos, juk neatsitiktinai jis užbaigia šią istoriją tuo, kaip iš
geto pabėgusi jaunutė Liza maitina vaiką tų pačių lietuvių, kurie
bandė išgelbėti pagrindinio veikėjo Abraomo Lipmano jauniausiąją
dukrą.
„Lygiosios trunka akimirką“ - pabrėžtinai griežtas spektaklis,
jame mažai judesio, mažai ir vietos. Trys spektaklio dailininkai
sukūrė atitinkamą scenografiją ir minimalistinius kostiumus,
kompozitorius įvedė labai mažai muzikos, girdisi jūros ošimas,
laikrodžio tiksėjimas. Pats garsiausias garsas spektaklyje -
kūdikio verksmas. Tai minimalistinis spektaklis, bet žiūrovai
verkia“, rašo rusų teatro kritikė.
Po dvejų metų pertraukos naują spektaklį pastatęs M.
Karbauskis, nepaisant palyginti jauno amžiaus, jau du kartus pelnė
aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą „Auksinė kaukė“. 2005
metais apdovanoti jo spektakliai „Dėdė Vania“ pagal Antoną Čechovą
ir „Kai aš gulėjau mirties patale“ pagal Viljamą Folknerį (William
Faulkner).
Kasmet teikiamas „Auksines kaukes“ yra pelnę ir Rusijoje
geriausiai žinomi Lietuvos teatro režisieriai Eimuntas Nekrošius ir
Rimas Tuminas.