Įdomiausia stebėti tuos, kurie sausakimšose knygų mugės salėse sutūpia ant grindų. „Kiss me“, – džiazuoja Andrė Pabarčiūtė ir giliai giliai alsuoja. Nesusilaikau – atsisuku žvilgtelėti į ant grindų susirangiusį vienuolį rudu abitu. Ir suprantu, kad nieko aiškaus iš jo veido nenuskaitysiu – lyg ir šypsena virpa lūpose, bet ką aš žinau. „I‘m so drunk“, – tęsia dainininkė. Moteris su mergaite ant kelių šypsosi. Ryškiai mėlynu šaliku kaklą apsivyniojusi mergina šypsosi dar plačiau. Garbanotas vyriškis su akinukais ir dryžuotu megztuku apkabina moterį su akinukais ir rombuota suknele.
O aš dėkojau Dievui už tai, kad šįmet pataikiau bent į trejetą įdomių knygų mugės renginių. Nieko nėra baisiau už knygos pristatymus, kai leidyklos vadovas tris minutes pasidžiaugia nauja knyga, o tada keturi kritikai išsitraukia prirašytų lapų paklodes ir labai protingais žodžiais pusvalandį liaupsina knygos autorių. Pernai kantriai laukdavau, kol prabils knygos autorius – įdomu juk ne tik pamatyti gyvą rašytoją, bet ir išgirsti jo balsu sakomas mintis. Šiemet iš tokių pristatymų sprukau kuo greičiau – čia juk mugė, o ne universiteto auditorija, kurioje esi priverstas žiovaudamas laukti ko nors įdomesnio.
Tačiau panašu, kad nesugebėjimas pritraukti žmonių dėmesio daug kam atrodo literatūros kokybės ženklas. „Gal tu prastai rašai, kad tiek žmonių čia susirinko“, – kai taip pajuokavo naują lietuvės eseistės knygą pristatantis kritikas, man tapo kažkaip graudu. Supratau, kokia drama vyksta knygų mugėje. Čia meno ir rinkos dėsniai bando rasti bendrą kalbą, tačiau jų pašnekesys neretai primena į išdidaus universiteto profesoriaus ir turgaus prekeivio mėginimą nusakyti gyvenimo esmę.
Čia meno erdvė susiduria su pardavimų erdve. Net šių erdvių laikas nesutampa. Salėse laikas lėtai vinguriuoja kartu su rašytojų ar kritikų balsais. Kai po pristatymo leidiesi laiptais žemyn prie prekystalių, iš viršaus žvelgi į žmonių knibždėlyną, tai siaubingai primena prekybcentrius per šventes. Jie karštligiškai ieško ko nors tokio, ką nusipirkę galėtų įprasminti savo buvimą čia. Prasibrauna prie prekystalių, atsiverčia knygą, vėl užverčia – juk neįmanoma perskaityti daugiau negu trijų sakinių tokioje maišalynėje. Perka, nes čia pigiau ar net pigiau grybo. „Tik 5 lt” – skelbia užrašai ant lentynų. Perka, nes tik vienąsyk per metus rašytojas gali ant knygos suraityti autografą – galbūt net skaitytojo vardu ir kokiu nors palinkėjimu.
Kas nutinka paskui, kai išaušta rytas po knygų mugės? Atsakymo paklausiau visažinio „google“. Bent trijuose tinklaraščiuose buvo guodžiamasi dar nuo pernykštės knygų mugės neskaitytomis knygomis. Supratau, kad problema rimta iš „Literatūroje ir mene“ spausdinto A.Šimkaus teksto – šmaikščių patarimų rinkinio, kaip knygų mugėje nieko nepirkti.
Kažin, kas yra blogiau – spintoje tvarkingai sulankstyti nedėvimi drabužiai, ar lentynose nugulusios knygos? Veikiausia neskaityti knygų yra nuodėmingiau. Rūbų kūrėjai suvokia, kad pati didžiausia jų įvertinimo akimirka – tada, kai persirengimo kabinoje į veidrodį pažvelgęs žmogus nusprendžia pirkti. Rašytojams sunkiau – norėtųsi, kad knyga žmogui taptų lyg veidrodžiu, per kurį jis galėtų išvysti save. Pamiršta lentynoje knyga – tik popieriaus lapų šūsnis, nieko daugiau.
Dar būna knygų, kurios yra tokios įdomios, kad negali jų ramiai suguldyti poilsiui į lentyną. Tačiau nuo darbų pavargusios smegenys siunčia aiškų signalą, kad vakarais reikia ne skaityti, o miegoti. Tada susitari su savimi: „Tik pusvalandį paskaitysiu, gerai?“ Per tą pusvalandį akys bėga sprintus raidžių eilutėmis. „Gera knyga. Kada nors ją perskaitysiu lėtai“, – džiaugiasi širdis. Taip akimis perbėgta knyga atsiduria lentynoje. Laikas, kai ją skaitysi lėtai, neateina, nes knygyno pardavėja jau prašo surinkti „pin“ kodą, kad nusipirktum naują knygą.
Apie pusę aštuonių vakaro mano krepšyje gulėjo šešios knygos – penkios man ir viena užprašyta tėčio. Stovėjau ant laiptų ir spoksojau, kaip apačioje viena po kitos gęsta stendų šviesos. Ir toptelėjo – ką būčiau supratusi, jei visas aštuonias valandas būčiau stovėjusi lyg įbesta toje pačioje vietoje? Įtariu, kad knygų mugės vaizdas būtų atsivėręs įspūdingiau negu dabar, kai laksčiau nuo stendo iki stendo, iš pristatymo į pristatymą. Stovint kartais galima daugiau nukeliauti. Įsijaučiant į vieną sakinį galima daugiau perskaityti.
Prieš miegą prisiekiau sau – bent pora mėnesių nepirksiu knygų. Aš jas lėtai skaitysiu.