Sudėti visą žmogaus gyvenimą į vieną koncertą – sunki užduotis. Juolab jei tas gyvenimas – tokios veiklios ir ambicingos asmenybės kaip Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas G.Rinkevičius.
Šeštadienį maestro garbei surengtos jubiliejinės iškilmės tapo išbandymu ir publikai, ir sukaktuvininkui: vien scenoje jos truko penkias valandas.
Visa tiesa – be užuolankų
Beveik tiek laiko energingasis G.Rinkevičius turėjo išsėdėti dailiame krėsle scenos centre.
Apsuptas orkestro maestro sunkiai nustygo klausydamasis savo gyvenimo istorijų ir kolegų muzikavimo, pats tik kartkartėmis padiriguodamas orkestrui. Tą vakarą jį pavadavo bendražygiai, orkestro partneriai ir mokiniai.
Pro publikos akis prabėgo visas – nuo kūdikystės – LVSO vadovo gyvenimas, iliustruotas archyvinėmis nuotraukomis ir retais vaizdo įrašais.
Vakaro vedėjai aktoriai Rimantė Valiukaitė ir Andrius Bialobžeskis publikai be užuolankų išklojo tiesą apie G.Rinkevičiaus vaikystės ir studentiškas nuodėmes, automobilininko ir motociklininko nuotykius, paslėptus talentus ir silpnybes.
Tų įvykių liudininkai rikiavosi čia pat scenoje ir džiugino sukaktuvininką nuotaikingomis muzikinėmis dovanomis.
Tarkim, klasės draugai suskėlė „Fantaziją plekšnės tema“, o kurso draugai – lyrišką romansą „Gintarai, o bičiuli“.
Subūrė visus, kurie brangūs
Į jubiliejinį šurmulį įsiliejo ir maestro šeimos nariai: scenoje dainavo jo tėvas Justinas Rinkevičius, grojo dukterys Rūta ir Saulė, o mažasis sūnelis Marius batutos mostu pradėjo šį rekordinės trukmės renginį.
Pasveikinti maestro atvyko visas būrys Lietuvos muzikos žvaigždžių. Sveikino ir jį kūrybos kelyje lydinčios užsienio garsenybės: violončelės korifėjus Aleksandras Kniazevas, charizmatiškasis pianistas Aleksandras Paley, gruzinų tenoras Badris Maisuradzė, Latvijos dainininkai Kristina Gailytė ir Samsonas Iziumovas.
Nuvilnijo juoko ir ovacijų banga, kai į sceną išėjo neformalaus šeimos draugų klubo „Rupūs miltai“ atstovai ir su operos solistais Vladimiru Prudnikovu bei Vytautu Juozapaičiu atliko savos kūrybos dainą.
Maestro net susiėmė už galvos, kai scenoje pasirodė orkestro administracijos darbštuolės – buhalterės, vadybininkės, rinkodaros specialistės.
Dizainerio Juozo Statkevičiaus stiliumi sušukuotos, padažytos ir išpuoštos moterys paskleidė gerą dozę šilumos ir nuoširdumo ne tik sukaktuvininkui, bet ir publikai.
Skambėjo Kongresų rūmai
Garsiųjų „bohemiečių“ pasirodymas buvo toks išraiškingas, kad žiūrovai pamanė, kad tai jau koncerto finalas.
Vis dėlto baigiamasis momentas buvo kitoks – su fejerverkais, konfeti, dainuojančiais šeimos nariais ir daugybe draugų scenoje.
G.Rinkevičius buvo padabintas akiniais su skaičiumi 50, kuriuos netrukus panoro pasimatuoti sūnus.
Publikos, matyt, neišvargino penkios valandos koncerto, nes ji ilgai nepaleido nuo scenos sukaktuvininko, artistų ir orkestro. Šventinio įkarščio pagautas V.Prudnikovas sėdo prie fortepijono ir visi Kongresų rūmai sudainavo „Ilgiausių metų“.
„Jaunystė – puikus metas, bet ir dabar nėra blogiau“, – optimizmu spinduliavo G.Rinkevičius.
Sulaukė ir staigmenų
Po koncerto vienoje Kongresų rūmų salių buvo surengtas furšetas. Tai buvo puiki proga pasidalyti įspūdžiais, o svarbiausia – nuostaba, kad koncertas truko taip ilgai.
„Kiekvienam dešimtmečiui – po valandą!“ – aiškino renginio režisierė Dalia Ibelhauptaitė, net ir po vidurnakčio trykšdama energija.
„Tokie koncertai gali trukti nors ir iki ryto, – nesistebėjo violončelininkas A.Kniazevas. – Svarbu, kad tik publika tam pritartų. Labai daug koncertuoju, bet šis renginys man – rekordas“.
Muzikas juokavo, kad buvo šiek tiek sutrikęs, kai po savo atlikto J.S.Bacho kūrinio netrukus išgirdo bliuzo ir roko garsus. Bet jis tuoj suprato, kad tokia šventės idėja.
Ar pačiam sukaktuvininkui scenoje buvo netikėtų momentų? „Nieko nežinojau apie akinius su skaičiumi 50, taip pat nesitikėjau finale scenoje išvysti žmoną“, – prisipažino G.Rinkevičius.
Sveikinimai netrikdė šventės
Tą vakarą prie sukaktuvininko nenusidriekė ilga sveikintojų eilė. Dėmesio, pagarbos ir meilės ženklai buvo išdalyti lengvai ir paprastai, netrikdant siautulingos šventės atmosferos.
G.Rinkevičių pasveikino buvę kultūros ministrai Jonas Jučas ir V.Prudnikovas. Dabartinis ministras Remigijus Vilkaitis sveikinimus perdavė per savo patarėją Vytą Karsoką.
Dar scenoje dirigentą pasveikino Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas ir prisipažino, kad pirmą kartą taip iškilmingai sveikina jaunesnį už save.
G.Rinkevičius, nors ant kojų buvo jau kelioliktą valandą, savo šventėje atrodė itin linksmas ir žvalus.
„Mes juk artistai – privalome tokie būti net ir pavargę“, – sakė jis.
Maestro tą vakarą į rankas teko paimti ne tik batutą.
Vaišes rengusio restorano tinklo „Da Antonio“ direktorė Alvyda Eigminienė jau žinojo, kad dirigentas nemėgsta pjaustyti torto, bet tokia svarbia proga įkalbėjo jį pradėti saldžiąją ceremoniją.
Užgesus miniatiūriniams fejerverkams ant torto, muzikas ėmėsi dalyti dešimties kilogramų gardėsį.
* * *
Dirigento kelią žymi trofėjai
G.Rinkevičiaus muzikinė karjera prasidėjo nuo gitarų dueto su seserimi, o vėliau jaunasis gitaristas su draugais ėmėsi V.Kernagio repertuaro.
Pirmą kartą koncerte G.Rinkevičius dirigavo A.Lukoševičiaus vadovaujamam Klaipėdos pučiamųjų orkestrui. Tai įvyko 1981 m. Palangos vasaros estradoje. Lyg tyčia maestro sunegalavo: temperatūra šoktelėjo iki 39 laipsnių, bet debiutas pavyko.
G.Rinkevičiaus pripažinimo užsienyje pradžia – laurai Tarptautiniame H.von Karajano dirigentų konkurse 1985 metais.
Šiandien G.Rinkevičiaus veikla įvertinta daugeliu apdovanojimų, tarp jų – Lietuvos nacionaline premija (1994 m.) ir dviem ordinais (Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi), Latvijos trijų žvaigždžių ordinu, Latvijos didžiuoju muzikos prizu (du kartus), Norvegijos Karalystės ordinu „Už nuopelnus“ ir Portugalijos ordinu „Ordem do Merito Comendador“.