Kovo 11-ajai
Kaip inkarai į žemę įkasti, Sniegynuose Tunguskoje nežuvę, Miškuos nedingę amžinoj nakty, Ir bunkeriuos drėgnuose nepalūžę...
Tik širdys mūsų plakė taip dažnai, Kaip lekia stepėje tabūnai, Viltis gyva tik tol, kol ja tiki, Juk mes tikėjome - todėl nežuvom.
O mūsų Pergalė – ji kvepia Dangumi, Tuo mėliu, bičių dūzgesiu ir debesim vaikystės, Kai buvome tokie laimingi ir tyri, Tik retkarčiais į šitą pasaką išdrįstame sugrįžti.
Mes inkarais į savo žemę įkasti, Kaip Monolitas Trijų Kryžių, Kad kiek betrintų mus žemėlapį kiti, Tačiau žemėlapis – juk mūsų gyvos širdys.
1990 – 1991 Vilnius.