Dainuokit tūkstantį dainų
Mus atokiausiuose kraštuos Vadina tavųjų rankų sukurtais vardais. Lopšiuose supdami nerimis ir nemunais Migdome kol tave sapnuos...
Vaikus, anūkus, proanūkius. Tėvus. Dainuojam žodį iš įkapių pakeltą, Gniaužtą tik drąsuolio lūpose paliktą. Dainuokit, dabar jis gerklėj pas visus!
Nuo ten, kur žiebias šviesa iki jūros vartų akies, Kiemuos savo tvirtų namų, Dainuokit tūkstantį dainų! Kaip buvę, esantys, turintys būti veidu šalies.
Keldami vėliavą pasitikome šią dieną. Dainuodami visų, vienos ateities vardu, tavų Rankų laikydamiesi pasitiksime rytojų. Tikėjimu, geba, matymu nušvietę sielą.
Nuo pradinuko rašyta nedrąsia raide pirma Iki valstybės skelbtų teisės aktų. Dabar dainuojanti tūkstančiu dainų – Esi pilna mano tėvo, mamos, mano Lietuva.
2009 m. vasario 16 d.
Iki kol pražus, menu paskutinį kartą stebėjau horizontą žemės. Dar palaiminau akmenį kertinį tik nieko, deja, jis nelaikys – dūlės.
Nebesimato savo ir svetimų vėliavų stiebai net nuo Marso žvelgiant. Sąjungoj vėjo – tolyn nuo sutemų į laikinumą, grįšiantiems bemeldžiant.
Gyvenimuose įžėlę paliko, bet mokydami kelionei atgalios atžalas savo, pelenus vešiančius.
Dabar tik bėga, pelenuose visus palikę bokštus, kertinių akmenų laikančių viską, laimintų nemena.
2010 m. vasario 16 d.