Mįslė
Plasnoja, risnoja Ir mintį vynioja. Gyvenimui kanda Ir protą galanda. Per kūtvelas ritas Ir žagrę keiksnoja. Perkūną atminęs Jis kryžių žegnoja. Į kaminą žvelgia Iš užjūrių godžiai, Jis meile prakeiksmais Saviems dovanoja.
Kas tai?
Atsakymas - Lietuvis.
Mes čia
Kur jūra bangomis audra pašiaušia, Priversdama ja kopom, gintaru, Už sūrią kaimynystę sumokėti.
Kur ošia pušys, vis murmėdamos, kad vėjas, Nuo jų apsnūdusių šakų spyglius nurovęs, Ant smėlio besibadantį kilimą kloja.
Kur vakaras negailestingai saulę Baltijoj skandina, O ji supykusi nurausta ir jai pritardami nuolankiai, Jūra ir dangus, ir aplinka, raudoniu pasikloja.
Jie nesipriešina trumpai mėnulio viešpatystei, Gerai žinodami, kad saulė vėl rytoj jiems viešpataus, Todėl ramiai užklojami gaivios tylios miglos, Jie nuolankiai palydi saulę į dausas.
Rytoj ji vėl ateis ir vakaro pamiršusi skriaudas, Vėl dosniai apipils juos aukso spinduliais. Kurie atsispindės ir gintaro auksiniame laše, Ir aukso kopose, ir paauksuotam danguje, Ir netgi vaiko garbanoj auksinei.
Tai Baltija prie Lietuvos krantų, Per amžius glostanti šią baltų žemę. Didinga ir rami, joje nėra kraštutinumų, Pusiausvyra šioj aplinkoj, kaip amžinybėj. Čia nėr chaoso ir tos pedantiškos tvarkos. Ramybė ir tyla ir didingumas. Pakanka visko ir nieko nėr per daug. Štai kur ir genijus, ir taip ieškota tobulybė.
Auksinis vidurys po tavo kojom ir tavo sieloj, Lietuviškasis pajūris. Nei mes be jo, nei jis be mūsų. Šios bangos neatsiejama Lietuviško gyvenimo dalis.
Įkvėpk, iškvėpk, praverk akis, O akyse praverk akis į savo sielą. Ir pamatysi ten tą pačią jūrą, Kuri tai tyliai teliuškuoja, Tai po truputį ošia ir banguoja, Tai joje kyla viesulas ir audros, Kurios nurimsta ir ji vėl sau tyliai teliuškuoja. Lietuvio sieloj Baltijos širdis. Ir kas kame, ar mes joje ar ji mumyse, Tai nesvarbu, svarbu, kad Lietuva ir Baltija, Yra sujungti taip, kaip saulė ir diena, Todėl ir nieko nėr už Lietuvą ir Baltijos bangas gražesnio.
Praeitis Mažos šalies didinga praeitis. Ir slegia ji mus ir įpareigoja. Nužvelgę praeitį, mes jaučiame šlovės, Didingos ir galingos, bočių sukurtos, valstybės naštą. Mes bandome suprast klaidas, Ir ieškome kaltų, Galybės ir didybės praradėjų. Griuvėsiuose senovės, Savo valstybę kaip lūšnelę susirentę, Bejėgiškai mes bandome Senovinės didybės mūrus atstatyt. Jei ne tiesiogiai, tai nors savo širdyse. Dažnai net nenorėdami suprast, Kad tūkstantmetį ąžuolą nupjautą, Atgal ant jo galios paminklo – kelmo, neužkelt. Ant šito kelmo, dabarties šalis, Yra tik gležnas ąžuolėlis, Visai dar neseniai praėjęs augt. Ir jei dairysimės tiktai į griuvusią galybę, Ir kelsime išpuikusiai, Pačių neužtarnautą garbę, Šis mielas ąžuolėlis, taip ir mirs, Kitų nustelbtas. Arba užaugs ne toks, kokį norėtume matyt. Tiktai į dabartį visas jėgas nukreipę, Mes galim praeities klaidų išvengt. Labai gerai, kad praeitis pas mus didinga ir graži. Tai reiškia, kad tik išdygę, Mes iškart įgauname, labai gilias šaknis. Ir jei kitas, tik susikūrusias šalis, Gyvenimas per laiką sunaikins. Mus gal tik kiek palies, Bet jokiais būdais nepalauš. Nes seno ąžuolo, senos tėvynės, Išsikerojusi šaknis praeityje, Neduos to padaryti. Tiktai svarbu, mums čia, dabar ir šiuo laiku, Kaip galima geriau susitvarkyti. Ir jei jau nors lūšnelę turim, Jos vietoj, galim naują mūrą pastatyt. Ant pamatų kurie yra, Nauji namai, stovės ilgai ir bus mums saugūs ir geri.
Svarbu tik praeities mums neužmiršti, O dar svarbiau, vien praeitim mums negyventi.