Gimtinei - Lietuvai
Man kiekviena diena - tai šventė, Širdyj vibruojanti styga. Skubu mylėti ir gyventi, Kol atversta dienos knyga. Čia surašau prasmingus darbus, Pažinimus, naujus vardus, Gėlėtą pievą, žydrą dangų, Jazminų kvepiančius žiedus... Čia nutapau ir Tavo veidą, Švelnia pasteline spalva: Berželio garbanas palaidas, Kelelio vingį ties kalva...
Tą šlaitą, žemuogėm nusėtą, Basos vaikystės takelius, Kur pirmą kart įsimylėta, Naktų pamiršti negaliu... Myliu Tave nuo užgimimo- Verkiu, dainuoju ar tyliu, Ar liūdesys ar džiaugsmas ima- Tave vienintelę myliu!..
Kasdien piešiu aš Tavo veidą, Renku pastelines spalvas, Tegul Aukščiausias man atleidžia Už netikslumą ir klaidas...
Tau nemigos naktis poetai Eilėm aukojo ir aukos, Gražiausios dainos ir sonetai - Gimtinei, žemei Lietuvos!
Kaip nemylėti Tavęs?
Tavo kalnai ir įdubos primena moterį. Melsvi upių kaspinai ir ežerų akys Man primena moterį. Tavo šilai ir gojai man primena vienintelę, Tokią pastovią ir kaskart besikeičiančią!.. Kaip nemylėti Tavęs?.. Tavo jūros alsavimas primena moterį. Tie bangų bučiniai gintarinėmis lūpomis Man primena moterį. Iš Tavęs atėjau, kad pažinčiau lakštingalas, Girdėčiau lopšinę ir jausčiau Tave. Kaip nemylėti Tavęs?
Tavo liepžiedžių aromatas primena moterį. Vėjo dvelksmas švelnus glosto veidą ir Man primena moterį. Tavo javų bangavimas plaukia į širdį, Ir kvepia duona ant vakaro stalo!.. Kaip nemylėti Tavęs?..