1)
Sode sulauks tavęs pražilęs šimtmetis,
O tau atrodys nevalia čia gaišti laiko -
Supuvusiam atsiminimui rods pakaks manęs
Paženklint vietos kraujo neprireiks.
Tik klydau dėl tavęs
O mano šviesuly, lydėjęs priekin:
Tauta pavalgydinęs, himnu užliūliavęs
Tu išlikai gelsvai žalia - raudona saule.
2) Malda
Kada palieka nerimas, kai rods suklumpa obuoliai
Pakibę vangiai ant klojimo krašto besilaikančios šakos
Kada pakvimpa juoku besirąžančių vaikų, piktos mamos
Suprask, čia netolies namai, gimti garsai žmonių.
Kai nuvilnys daina, kaimynas kviesis į svečius
O žodžiai vysis naščius, sklidinus vandens
Daina senolių vogs šešėlį miško, pieva verks
Liepsna tarp rankų liks rusenti amžiams. Amen.
3) Partizanai
Trūks žmonių kantrybė ir paliks tiktai vargai
Kapai tau sugiedos prabudusio pavasario giesmes
Pamišęs maras, badas ilgesingas belsis į namus
Dejuos Dievulio pamirštas žmogus ir pastalėj vėlė.
Sode sumirkę ir suvargę susirinks džiaugsmai
Ir palei šulinį išsirikiuos ištroškę laisvės
Skambės į dangų nukreipta maldų gausa
Tikėjimas pamils nelaisvę. Dieve duok stiprybės.
4) Pelenai
Susispauskit, pradedam kelionę pelenų! –
Ištarė klūpantis pamiršto kaimo kryžius.
Nusijuokė senoliai, sudejavo maldą
Ir išėjo paskui kryžių pelenų keliu.
Keistuoliai, - šniokštė kaimo gryčios
Ir kam taip greitai pasiduoti be kovos
Per kiemus nuvilnijo keistas kvapas
Tarytum į namus namai sugrįžę būt.
Šypsojos Dievas ir vartus užvėrė -
Sveiki atvykę, ruošimės kelionėn.
Pamiršo kaimas seną kryžių, statė naują
O kelią pelenų malda lydėjo visados.
5) Viltis
Tėvynę brangią ir numylėtą amžiams
Aš atsiminsiu begaliniai, gerbsiu, nepaliksiu niekados
Pasmerksiu išdaviką ir priešus niekinsiu pakol numirsiu
Pakol gyva tauta tarpusavy lietuviška kalba šnekės.
Te Dievas paaukos ramybę išsvajoto Rojaus
Ir tebūnie nebepakilsiu, ir nematysiu besidrumsčiančio dangaus
Nuo kraujo mirštančių akių nebeparodysiu kaimynui,
Kurs paaukojo Lietuvą dėl mirusios vilties gyvent.
6) Kova
Žinai, galėčiau verkti, tik jei galėčiau atsimerkt,
Ir ašaros turbūt sulyg viršūnėm medžių būtų.
Tik jei galėčiau atsimerkt, tik jei galėčiau
Žinai, galėčiau juoktis amžinai, tik jei galėčiau pralinksmėt
Ir aidas juoko persmelktų miške išsirikiavusius niūrius šešėlius
Tik jei galėčiau pralinksmėt, tik jei galėčiau
Žinai, galėčiau melstis ant kiekvieno kapo, tik jei galėčiau atsikelt
Ir taip pagerbčiau sielas žuvusių draugų, jų atminimą, drąsą mirt
Tik jei galėčiau atsikelt, tik jei galėčiau