Emigranto daina
Manęs tu neklausk, ar grįšiu čionai. Virš mūsų dangaus neramūs sapnai. Iš mūsų dangaus, lietus kaip strėlė, į širdį žmogaus, į žiedą gėlės... Dar kvepia miškai, nupjautu medžiu, kvepėtų labai sodriu žalumu... Neklauski kodėl, ar grįšiu? - tyliu. Aš vienas ir vėl, namų neturiu. Ar grįšiu čionai neklausk, nežinau. Neramūs sapnai virš mūsų dangaus. Lietus, kaip strėlė iš mūsų dangaus, į žiedą gėlės, į širdį žmogaus.
Tėviškė
Mano Tėviškė kvepia ronetais, Šįryt tėvas išrėžė vagas... Graudulingais Naujalio motetais Viešpats Laikas niūniuoja dienas.
Mano Tėviškėn tolimas kelias, Išsūpuotas asiūkliais beržais, Pakelėj susimąsčius smūtkeliais Ir pavargus motulės delnais.
Mano Tėviškė vyšniom kraujuoja, Rapsų saulėm liepsnoja laukai, Aš sugrįžti mintim negaluoju, Atšaukti jau visi traukiniai.