Tėvyne!
Tėvyne, tu senas slenkstis numintas, Tu kankinys bedievių kankintas, Tu skersvėjų motina tarpdury stovinti, Vaikus išlydėdama tylom žegnojanti.
Trypė ir ėjo kas tik galėjo, Ir veidą apspjovė, kas panorėjo, Virto beržais tavo, tėviške, sūnūs, Varnos ir šunys ėdė jų kūnus.
Apiplyšus, parklupus, pagalbos belaukianti, Dangaus rūstybės ar pragaro šaukianti, Tu laukei naujo pavasario vėjo, Nes jis užgydyt žaizdas turėjo.
Vėl susirinko vaikai paklydę, Nuplėšė slėgusį priespaudos šydą, Ir nešė jų žodžiai maldą į dangų, Kad mumyse laisvė gyventų.