Kai buvo baisoka klausytis medžių graudingos raudos, Kai sukos ir krito medžių lapai gelsvi, Sušvilpęs vėjas plačiai po šalį nešė slėpingą žinią, Kad valstybės ant Baltijos kranto Vilniaus mieste - gimė Žmogus.
Ko čia taip linksma, ko čia taip smagu? Nustebę medžiai klausė vėjo. Ko čia taip džiaugias Tėtis, sesė, brolis? Nustebę medžiai klausė vėjo.
Tas Žmogus, tai Aš – mėlynakis Baltijos lašas, Aš 53 cm. ir 3710 gramų – J u r g i s S l a v i c k a s. Aš – skausmingai „padainavęs“ Radau savus ir žvalius, ir laimingus, Ir iškart pajutau, kad Pasauly turiu savo vietą.
Gėlių kvapas ore pakvipo, nors jų ir nemačiau. Liko paslaptis: ar skleidė kvapą mano orchidėja? Ar skleidė kvapą Mamos delfinas? O gal gražuolės rožės?
Dainuokit, vėjai, virš mano stogo Man dainas apie Gedimino Vilnių, apie gimtinę Lietuvą, O visai giminei sakau, kad nieko, nieko man nereikia, Tik p a l a i m i n k i t m a n e!
Sigitas, sulaukęs 9-to vaikaičio.
Savo eilėraščius galite siųsti adresu news@lrytas.lt. Taip pat galite pridėti nuotraukų ir piešinių laisvės tema.