Tautai
Nežinau ką pasakyti tau, baltas popieriaus lape Nežinau ką pasakyti tau, mano brangi Lietuva
Čia tiek pykčio ir pagiežos Čia tiek melo ir veidmainių
Tik dalelė liko mūsų kovotos tiesos Kur gi dingo, tos nuoširdžios mintys Kur gi dingo, mūras idėjos laisvos
Pažiūrekit į sielą ir į jos gelmes Pažiurėkit į dabartį supančią mus
Nesakykit, kad skauda ir gėda Nesakykit, kad mes nieko verti
Juk aš netikiu mūsų silpnybe Nes viduj as jaučiuosi stiprus
Susiburkime broliai lietuviai Ir sukaupę vidinę ramybę
Pasakykime sau: mes – Tėvynė Kuri myli ir laukia visų...
Vardan jos pripažinkime vieną - Kad padarėme aibę klaidų Ir tada gal mes vėlei suvoksim, Kad gyvenam vardan Lietuvos...
Nes žmogus be Tėvynės, kaip paukštis Geležiniame valios narve, Kai aš noriu jis skraido ir čiulba O kai ne - jis tik paukštis nelaisvės narve...