„Ši paroda įdomi keliais aspektais. Pirmiausia, kūrybinius darbus pristato akademinių meno srities studijų „nekrimtęs“ ir tradicinei liaudies dailės sričiai nepriklausantis menininkas mėgėjas. Šis statusas leidžia autoriui savo meninės raiškos nevaržyti jokiais privalomais ar pageidaujamais kūrybinės veiklos kriterijais. Pirmoji V. J. Kavaliausko paroda supažindina su penkerių metų jo kūrybinės veiklos vaisiais. Joje pristatoma stilistikos prasme savita kamerinė plastika, gimusi iš Neringos pajūrio dovanų. Vytautas kuria išimtinai tik iš jūros „apdoroto“ medžio, kas yra ryškus jo kūrybos išskirtinumas“, – atidarymo šventėje sakė menotyrininkė J. Zabulytė.
Šmaikštusis Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovas Donatas Katkus kėlė klausimą, kas apskritai yra meninės veiklos paskirtis ar tikslas. „Vieni pastato parodų salėje klozetą ir tai laiko menu, kiti ieško medžio gabalo pajūryje ir iš jo „išspaudžia“ asociacijas. Man asmeniškai labiau patinka pastarasis variantas – kai žmogus ieško grožio gamtoje ir siūlo savo asociaciją su atradimo džiaugsmu kitiems. Žaviuosi Vytauto gebėjimu iš taip dažnai praeinamų, rodos, niekieno nepastebimų medinukų sukurti tokius ekspresyvius, platų temų spektrą atspindinčius kūrinius“, – debiutantą sveikino profesorius.
„Driftwood Art“ – taip anglų kalba vadinama pasaulyje gana reta ekologiško meno forma, kai smulkesnėmis detalėmis papildant natūralią jūros „apdirbto“ medžio formą bei faktūrą gimsta skulptūra. Pasak V. J. Kavaliausko, kurti iš į krantą išmestų medinukų jį įkvėpė jūra. „Dėkoju likimui, kad šis man suteikė galimybę daug laiko praleisti Neringoje. Pasivaikščiojimai prie jūros padėjo atidesnėmis akimis pamatyti jos kuriamą meną ir inspiravo mane pamėginti savo rankomis užbaigti jūros pradėtas kūrybines idėjas“, – sakė menininkas, atidarydamas savo pirmąją personalinę parodą „Įkvėptas jūros“.
Skulptūros iš jūros į krantą išmesto medžio kūrimas – lėtas, kantrybės, kruopštumo ir tikėjimo galutiniu rezultatu reikalaujantis procesas. V. J. Kavaliauskas teigia kuriąs ne komercinių paskatų vedinas, o įkvėptas idėjos – ramia širdimi ir neskubėdamas. Ieškodamas įdomių jūros kūrinių jis bene kiekvieno pasivaikščiojimo metu įveikia pajūrio atkarpą nuo Pervalkos iki Nidos ir atgal. Tik kas antrą kartą iš gausybės pakeliui randamų medinukų bent vienas keliauja į dirbtuves Pervalkoje. Ir gal tik vienas iš dešimties „atsiskleidusių“ medinukų tampa skulptūra, savo faktūra primenančia ne tik medį, bet ir bronzą, keramiką ar net porcelianą.