Mano Tėvynė
Pakilusi saulė virš miško aukštai, Padangėj čirškia dainas vyturiai, Žėruoja varsa sidabrine laukai, Ant Nemuno kilus banga, Suarta garuojanti žemė rytais, Marių vilnim bebanguoją rugiai, Prieblandoj sklindą dainelių garsai – Tai mano brangi Lietuva.
Aš čia į pasaulį atvėriau akis, Nemigus liūliavo mama per naktis Ir čia į pasaulį žengiau kad sutikt Bešvintantį naują rytojų. Čia amžiais ruseno vaidilų ugnis, Čia lėkė ant žirgo į kovą Vytis, Čia gimė didvyriai ir vėl juos mirtis Nuskynus velėna užklojo.
Kiek gimdė čia mamos narsiųjų sūnų, Kiek ašroms laistė gėles ant kapų Ir vėliai išgirdę trimito garsus Laimino sūnų vienturtį. Kiek kartų Tu kėleis iš miegų gilių, Mes sveikinom nešėme pluoštus gėlių, Kiek kartų Tave iš karštų pelenų Griebėmės vėliai atkurti.
Ar gali kas būti brangiau už Tave, Kada kiekvienoj glūdi širdyje, Kada kiekvienam gyvo kraujo laše Pareigą jaučime savo. Nemirs Tavo vardas, nes vardas – liepsna Nemirs Tavo vardas, nes mes už Tave, Nemirs Tavo vardas, nes Tu Lietuva, Nemirs, nes mes vaikai Tavo.
Mes grįšime
Ir vis dėl to mes vieną kartą grįšim Žingsniu tvirtu per tėviškės laukus, Sutiks baltutės žilagalvės vyšnios, Sutiks ant kraigo gandras išdidus.
Pamos šakoms mums pakelėse ievos, Nušluostys dulkes rymečio rasa, Skambi daina nuvilnys žaliom pievom Ir suskambės vėl tėviškė visa.
Dainuos aukštaitis grįžęs iš Uralo, Pritars žemaitis buvęs už taigos Ir dzūkas džiaugsis Krasnojarske šalęs Baltom ramunėm pievų Lietuvos.
Ir vis dėl to ir vis dė to sugrįšim. Nebaisūs šalčiai ir vergų būtis, Gimtųjų sodžių ilgesį širdyse Mes nešame per pūgas ir pusnis.
Tik ne visiem sugrįžt likimas lemia Visoj platybėj Rusijos laukų Juos stipriai slegia svetimoji žemė Žiauriai suspaudus amžinu ledu.
Jei mus sutiks švilpią laukuose vėjai Ir klampus purvas vieškeliuos tavuos, Karštas širdis ant aukuro sudėję Priimsim kančią mūsų Lietuvos.
Ir vis dėl to mes vieną kartą grįšim Ten mūsų žemė ir mėlynas dangus, Žydės ar gels apsamanoję vyšnios, Ar skris gandrai į tolimus kraštus.