Už Tėvynę (mergužėlės rauda)
Vasara vienplaukė paruge prabėgo, Žemuoges iš saujos saulėje pabėrė, Plaukia debesėliai kaip lokiai aptingę Ir nebylūs tirpsta Nemunėlio vingy.
Lengvutis vėjelis palingavo pušį, Palietė tau skruostą, klausė – ar nubusi? Bet nežino vėjas, nesupranta pušys, Kad jau neprašvis tau, vėl aušra, drauguži.
Tyliai, labia tyliai Nemunėlis teka, Jo bangų nuplautas akmenėlis šneka. Mano graudžią dainą aidas atkartoja, Ošia senas šilas, su manim vaitoja.
Vasara geltonplaukė – mėlynos jos akys, Mano rūbas juodas – taip mirtis įsakė. Tegul mato vėjai, tegul girdi pušys, Su jais apraudosiu aš teve, drauguži.
Tamsią tamsią naktį kauburėlis smėlio, Ašaros kaip perlai mano, sublizgėjo, Šiltą žemės skruostą priglaudžiau prie lūpų Ir nakties padangėj šauksmas man ištrūko.
Neškit vėjai dainą – ją širdin sudėjau, Nes tave mylėjau, laukiau ir tikėjau. Tyliai labai tyliai Nemunėlis teka, Tavo šaltom lūpom keršto aidas šneka .
Už išplėštą sodžių, už nebylią raudą, Motinų akių praverktą padangę, Už miestelio aikštę, kur broleliai guli, Atsisveikint einam, bet pažint neturim.
Už trobelę mažą vinimis užkaltą, Kur sakmes močiutė sekė žiemą šaltą. Bet nepamatysit ašarų – neverksiu, Tik dantis sukąsiu – mirsiu, bet ištversiu. ……………………………………… Vasara geltonplaukė, mėlynos jos akys, Mano veidas juodas, taip mirtis įsakė. Juodas veidas keršto už Lietuvą Tėvynę, Mano draugas – miškas. Ir tie, kurie nebijo…