Naujojoje parodoje nedidelio formato keraminiai pano kurti keletą metų, bet pabaigti tik šiemet, 2010-aisiais. Juos sudaro centrinis objektas – tvaskanti širdis, vaiko delnas, avinas, Madonos figūra, o aplinkui – tradicinius votus primenančios kaukės, žirgai, mazgai, kojos, rankos, pabaisų galvos, augalai ir kt.
„Kelių keraminių kompozicijų provaizdžui paėmiau močiutės, Panevėžio krašto bajoraitės Onos Liaudanskaitės Žukienės medalionus. Šie dalykai sukėlė galingą prisiminimų bangą iš ankstyvos vaikystės vasarų, praleistų kaime netoli Sidabravo“, sako V.Žukas.
Kita ekspozicijos dalis yra ankstesnė, dar sovietmečiu tapyta sodri, neįkyrios religinės tematikos tapyba – balandžiai ir kaukuolės ant stalų, kriauklės ir česnakai ant arnotų – ir visai naujos drobės, piešiniai mineraliniais dažais: velykinės žemaitiškos palmės, vaikiški karučiai, auksiniai Ūro karalystės indai.
Su pranciškonais dailininkas bendradarbiauja nuo sovietinių laikų – jiems atliko nemaža dailės užsakymų, nutapė freskų, molbertinės tapybos darbų, sukūrė modernios liturginės tekstinės objektų: arnotų, stulų, veliumų, antepediumų, vėliavų.
Pirmą kartą šioje gotikinėje bažnyčioje autorius parodą rengė prieš šešerius metus. Apie šią erdvę dailininkas sako, kad čia daryti parodas ypač įdomu, nes „nereikia laikytis eksponavimo standartų ir estetikos – čia vyrauja kitokia, gaivališka logika“.
V.Žuko kūrybos paroda Vilniaus Bernardinuose veiks visą pavasarį.