tąnakt iškrito baltas baltas sniegas ant Vilniaus aikščių, purvo ir žaizdų ant mūsų lūpų, degančių kaktų jo tirpsmas, jo vėsa gaivino sielas
virš Seimo rūmų skleidės lelija trispalvė – lyg pražydus būt Šiaurės pašvaistė minia skandavo – laisvė… laisvė… laisvė... o tu meldeisi patylomis, viduje. Deja
netrukus kilo juodas debesis jis uždengė akis tamsiom padangtėm lyg būtų žvangtelėjęs geležinis dangtis
bet tai nebuvo dangtis. Geležim ir paraku dvokiąs ledinis vėjo gūsis vos vos neužpūtė šventų Kovo žvakučių - mes atsilaikėme tada, atsilaikysim ir dabar. Užteks mums dvasios ir mums, ir tiems, kurie palūžo ar sulinko kurie pavargo... Bet ar ilgai tai tęsis
tas nuovargis, ta sielos nykuma padėk vėl Viešpatie, nes jau gana gana...