Teatras vaidino savo vadovo Rimo Tumino režisuotą Mariaus Ivaškevičiaus pjesės pirmąją dalį – vieną veiksmą.
Viso „Mistro“ teks palaukti iki rudens, nors jau pavasarį naująjį R.Tumino darbą matys tarptautiniai festivaliai kitose šalyse.
Antrasis to vakaro spektaklis – valdžios sveikinimai, šįsyk nuskambėję itin groteskiškai. Gal dėl „Mistro“ kaimynystės?
Poetas ir jo kompanija
„Mistre“ veikia Adomas Mickevičius (aktorius Jokūbas Bareikis) ir jo paryžietiška kompanija. R.Tumino mokiniai, vaidinantys M.Ivaškevičiaus „Madagaskarą“, persikūnija į garsiuosius XIX šimtmečio menininkus, kuriuos gerokai patvarkė dramaturgo, režisieriaus ir pačių artistų fantazija, o aprengė Juozas Statkevičius.
Tad scenoje regime žokėjišką kūtvėlą Žorž Sand (Ilona Kvietkutė), pilvotą Balzaką (Audrius Bružas), šveplą, bet demonišką filosofą Leru (Leonardas Pobedonoscevas), Šopenėlį, užsikertantį it sugedusi plokštelė (Mantas Vaitiekūnas), žurnalistę Margaret, svaigstančią nuo įžymybių (Vaida Būtytė).
Mistru, maršalu arba paties Viešpaties vietininku čia save vadina Ramūno Cicėno personažas. Anie filosofuoja, o šitas – pakumpęs, įtikėjęs savo nežemiškomis galiomis – valdo.
Toks jėgų išsidėstymas – Adomo Jacovskio dekoracijoje, kurios detalės primena irstančią bažnyčią.
Žodžiai vietoj milijono
Netrukus visi vaidinusieji su savo režisieriumi tapo sveikinimų spektaklio statistais.
Kiek turime valdžios viršūnių, tiek ir girdėjosi sveikinimų Mažajam teatrui. Vieni atsiuntė savo pakilius žodžius, kiti – kaip kultūros ministras ar Vyriausybės vadovas – patys lipo į sceną ir džiaugėsi teatro laimėjimais.
Tiesa, kultūros ministras Remigijus Vilkaitis sakė, kad norėtų pervesti į teatro sąskaitą kokį milijoną, užuot lipęs į sceną su sveikinimo rėmeliu.
Kiti tolydžio kartojo, kad jubiliatas Mažasis – vienintelis per Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį įsikūręs teatras. Kokie laimėjimai! Koks menas! Koks poveikis sielai!
Nuostolingas judesys
Niekas sveikintojams nepakišo po nosimi skaičių – kiek tie įstabūs menininkai privalo sumokėti už kiekvieną kūrybos judesį.
Niekas nepriminė, kad bet kuris menininko judesys, apkrautas šiandieniais mokesčiais, kuria ne meną, o tik atneša nuostolių autoriui.
Niekas nepasidomėjo, ar tie menininkai gali pragyventi iš savo nepakartojamo meno, ar yra pervargę nuo išsibarstymo anaiptol nemeniškuose darbuose toli nuo teatro.
Daržovės liko užkulisiuose
Nereikia didelės fantazijos, kad išsirikiavusios trupės fone matytum visus Lietuvos menininkus, kurie paskutiniais žodžiais keikia mokesčių naštą ir valdžią, įgyvendinusią kultūros žlugdymo politiką.
Vienintelis įsikūręs teatras? Gal aukštieji politikai skaičiuoti nemoka? Nėra girdėję, kiek teatrų įsikūrė laisvoje Lietuvoje, kiek jų vertinama pasaulyje, o pačioje Lietuvoje stogo neturi?
Tai valdžia laisvoje Lietuvoje nė vieno teatro neįkūrė, nepastatė, o atvirkščiai – rezgė kuo sudėtingesnes sąlygas, kad tik čia nieko nebūtų.
Ir kai scenoje – irstančioje bažnyčioje – stovi ir šneka svarbiausi tokios kultūros politikos personažai, jų kryptimi turėtų lėkti supuvusios daržovės. Nelėkė. Spektaklyje dalyvavusios bulvės – Žorž Sand svečių maistas – liko toli užkulisiuose.
Ceremonija vyko mandagiai. Ilgiau nei valandą vaidinę vargšai komediantai nuolankiai stovėjo, kol valdžios vyrai postringavo. Po to visi nuėjo kartu puotauti.
Tačiau menininkai dar įkūnys tuos postringautojus. Ir jie bus ne mažiau juokingi nei „Mistro“ kompanija.
* * *
Iš kamerinės salės – į savo namus
* Režisierius R.Tuminas ir jo bendraminčiai, 8-ajame dešimtmetyje pradėję dirbti Akademiniame dramos teatre, siekė kurti intymius atvirus spektaklius Mažojoje Akademinio dramos teatro salėje, dėl to buvo praminti „mažiukais“.
* „Čia nebus mirties“, – 1988 m. savo spektakliu paskelbė R.Tuminas ir jo trupė, po poros metų (1990 m.) oficialiai tapusi Vilniaus mažuoju teatru (VMT).
* 1997 m. Vilniaus mažajam teatrui suteiktas valstybinio teatro statusas. 2005 metų rudenį trupė įsikūrė savo namuose – Gedimino prospekto 22-ajame name, kur XX amžiaus pradžioje veikė garsioji draugija „Rūta“.
* VMT vadovo R.Tumino spektakliai „Vyšnių sodas“, „Maskaradas“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Madagaskaras“ ir kiti aplankė daugybę šalių, pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą.
* Prieš keletą metų trupę papildė būrys jaunų aktorių – R.Tumino mokinių. Jie iškart buvo pastebėti ir įvertinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.