Pasak Gyčio Skudžinsko, „Tą naktį, kurią nemiegojau...” aktualizuoja jau bendrine tapusią žmogiškosios įtampos ir nenumaldomos skubos problemą. Paradoksalu, bet mūsų gyvenimas, prisipildęs komforto prekių, netampa paprastesnis, o tik intensyvina tempą, ir paskubomis ištartas „nebespėju” skamba kaip dabarties manifestas. Technikos diktatas ne tik palengvino darbo organizavimą, bet ir be skrupulų įsiskverbė į visas pačias intymiausias mūsų erdves. Prigimtinė būtinybė atsipalaiduoti ikisocialinėje ramybės būsenoje tampa neišbrendamų labirintų raizgalyne.
Laikrodis, nuožmiai skaičiuojantis kiekvieną beprasmiškai praleistą akimirką, atrodo kaip pasmerkiantis nuosprendžio tekstas. Joana šias nevilties ir nerimo akimirkas neutralizuoja sau įprastu būdu – sugaudama vos matomus miegamojo ar už lango esančius vaizdus jautriu fotokameros ieškikliu. Ir kaip čia neprisiminsi Maršalo Makluhano kalbų apie techniką kaip kūno tęsinį. Technika paverčia mus savo įkaitais, bet galima, kaip Deltuvaitė, žaisti pagal egzistuojančias taisykles ir pergudrauti technokratinius monstrus: kas įkalinta fotoaparato atmintyje - tas nugalėta.
Balansuojančioje ant neregimybės ribos erdvėje žiūrovai bus priversti naudoti visas savo intuityvias ir intelektualias galias. Fotografija šiuo atveju tampa tik vienu iš kelių instaliacijos sandų. Laikrodžio ritmas verčia kūną judėti hipnotišku žingsniu, tiesiog fiziškai patiriant erdvę” - teigia G.Skudžinskas.