„Paskutinis brolis“ – ketvirtasis N.Appanah romanas, 2007 m. įvertintas FNAC premija, o 2009 metais apdovanotas ir Lietuvos jaunųjų frankofonų premija.
Tai romanas apie atmintį. Septyniasdešimtmetis pasakotojas mintimis grįžta į savo vaikystę Mauricijaus saloje. Negailestingą vaikystę pabėgėlių stovykloje, karštai mylimų brolių žūtį ir draugystę su Dovydu – žydų berniuku iš Bobaseno kalėjimo – paženklinusią visą likusį gyvenimą. Ji truko neilgai, buvo liūdna ir juokinga, švelni ir graudi.
- Ketvirtasis jūsų romanas „Paskutinis brolis“ visame pasaulyje liaupsinamas kritikų, išverstas į daugiau kaip 15 kalbų, vien Prancūzijoje apdovanotas trimis premijomis – „Prix du Roman FNAC“ (2007), „Prix des Lecteurs de L’Express“ (2008), „Prix Culture et Bibliothèques pour Tous“ (2008). Turite kuo didžiuotis...
- Man labai malonu, kad minėtosios premijos yra skaitytojų simpatijų premijos, mano knygą puikiai įvertino ir skaitytojai. Gera žinoti, kad yra žmonių, mėgstančių skaityti mano knygas ir jas vertinančių labiau nei kitas, nors jie manęs asmeniškai ir nepažįsta.
- Kiek žinau, jūs kilusi iš tradicinės indų šeimos, jūsų vaikystė ir jaunystė prabėgo Mauricijaus saloje, o prieš atvykdama į Prancūziją, dirbote dienraštyje „Le Mauricien“ ir turėjote savo skiltį. Nuo 1998 m. gyvenate Paryžiuje, esate žinoma rašytoja ir žurnalistė. Ar galima teigti, kad knygose atsispindi jūsų kultūrinės šaknys?
- Antrajame romane „Blue Bay Palace“ (2004) pasakojama Majos ir Deivo meilės istorija, jie abu kilę iš indų-mauricijiečių šeimos, bet yra labai skirtingi. Kas nepaisant bendrų protėvių juos skiria praėjus 150 metų po emigracijos –– socialinė padėtis, kastų suvaržymai, pinigai, išsilavinimas, tradicinė sąmonė. Remiantis statistika, 60 procentų Mauricijaus gyventojų yra indų kilmės, kaip ir aš, tačiau šios bendruomenės viduje esama nemažai skirtumų. Pavyzdžiui, aš save suvokiu visų pirma kaip mauricijietę, – ir tai atspindi mano romanuose.
- Rašote etnoliteratūrą? Ką jums reiškia tėvynė?
- Apie etnoliteratūros sąvoką nedaug ką galiu pasakyti. Laikau save prancūzų autore, rašau prancūziškai, kad literatūriškai pasakyčiau tai, ką noriu. Rašant nei kilmė, nei odos spalva, nei tikėjimas, nei gimtinė man neturi lemiamos reikšmės. Mane greičiau įkvepia supanti aplinka, ypatinga atmosfera, niekad iki tol negirdėtas balsas, nepaprasta gyvenimo istorija, nežinomas kelias, kuriuo reikia eiti. O tėvynė... Tai išties sunkus klausimas. Manau, kad namai yra ten, kur myli ir esi mylimas.
- Kas jus paskatino tapti rašytoja? Kada pradėjote rašyti?
- Rašau nuo paauglystės, bet iš pradžių neketinau būti rašytoja, tuomet tėvai tikėjosi, kad sieksiu karjeros. Paauglystėje rašiau ypač daug, veikiausiai jau tada giliai viduje suvokiau, kad talentas rašyti yra vertinga dovana. Niekas manęs taip nežavėjo, kaip rašymas, kūrybos dėka susiformavo mano asmenybė, ji padėjo man tobulėti, galimybė rašyti man – didžiausia laimė. Vis dėlto savo pirmuosius poetinius bandymus laikau tiesiog brendimo išdava. Juk vėliau daug metų – tiesą sakant, iki pat persikėlimo į Prancūziją 1998 m. – nieko nerašiau. Naujojoje tėvynėje, kurią pati ir pasirinkau, nuo pat pradžių jaučiausi neįprastai laisva, daugiau nieko neatidėliojau ir nusprendžiau eiti savo keliu – rašyti.
- Kokie rašytojai yra jūsų mėgstamiausi? Kuri iš pastaruoju metu skaitytų knygų paliko didžiausią įspūdį?
- Nepaprastai žaviuosi Albert’u Camus. Taip pat man patinka W.Shakespeare’as, Philipas Rothas, Pablo Neruda ir kiti autoriai. Labai daug skaitau, iš mano perskaitytų naujienų galiu išskirti dvi didžiausią įspūdį palikusias knygas: Joanos Didion „The Year of Magical Thinking“, kuri man iš galvos neišeina jau beveik metus, ir prieš keletą mėnesių skaitytą Jhumpos Lahiri „Unaccustomed Earth“.
- Kiekvienas rašytojas išsiugdo rašymo ritualus. Kaip atrodo tipiška rašytojos Nathachos Appanah diena?
- Rašyti pradedu anksti ryte. Apie savo rašymo rutiną leisiu sau papasakoti išsamiau: kaip ir kiekvienas dirbantis žmogus, keliuosi anksti ir, ilgai nebimbinėjusi, sėdu prie kompiuterio apie aštuntą ryto. Vis dėlto būna dienų, kai niekas nesiseka, kai sėdžiu kabinete iki pietų ir viską, ką tądien parašau, tenka ištrinti. Bet būna dienų, kai jaučiuosi nenugalima, tada galiu nuversti kalnus.
- Jūsų kuriami siužeto vingiai yra tiesiog vaizduotės vaisius ar juose esama autobiografinių motyvų? Kur yra skiriamoji linija?
- Griežtai skiriu faktus ir vaizduotės pramanus. Tikrus įvykius iš mano pačios gyvenimo aš perdirbu tiek, kad juos sunku atpažinti. Kaskart, kai pasakodama istoriją susikoncentruoju ties savimi ir savo patirtimi su kitais žmonėmis, rezultatas būna niekam tikęs. Man, kaip rašytojai, autentiškumas svarbus vieninteliu aspektu – kiek tos autentikos aš apskritai gebėsiu perteikti.
- Sakoma, kad kūrybiškumą skatina praeityje patirtos sielos žaizdos. Kokie, jūsų nuomone, veiksniai lemia kūrybinio mąstymo ir kūrybos apskritai atsiradimą?
- Netikiu, kad būtina kentėti, kad taptum kūrybingas. Laimė, rašymas nėra nelaimingų žmonių dalia. Laikui bėgant supratau, kad rašymas išugdo discipliną. Paauglystėje rašiau tada, kai būdavau tam nusiteikusi, – kiekvieną vakarą. Bet vėliau rašymas man tapo tiesiog nostalgišku prisiminimu, nes atsirado kitų svarbių dalykų: studijos, profesijos įgijimas, pirmoji meilė. Mano pasirinktoje tėvynėje, Prancūzijoje, viskas buvo atvirkščiai: man atrodė, kad viskas vyksta per lėtai, norėjau atsigriebti už prarastą laiką ir rašydavau ištisą dieną.
Dabar jau žinau, kaip „prisišaukti“ kūrybiškumą ir vaizduotę, nukreipti juos reikiama kryptimi į tikslą. Kiekvienas rašytojas tam turi savo būdų. Pavyzdžiui, mano galvoje vienu metu nuolat sukasi daugybė istorijų ir aš skaitau, skaitau, skaitau... Pamažėle formuojasi pagrindinė idėja, istorija įgauna kontūrus ir užgožia visas kitas. Paskui praeina keletas savaičių, kol surandu tinkamiausią būdą jai papasakoti: sukuriu pasakotoją ir kitus veikėjus. Pavyzdžiui, rašydama „Paskutinį brolį“ ištisus keturis mėnesius sukau galvą, kaip pradėti romaną. Man prireikė trijų skirtingų pirmojo skyriaus versijų, kol galų gale likau patenkinta pasakojimo skambesiu ir ritmu.
- Ar autorius, rašantis apie viltį, ilgesį, nusivylimą, skausmą, prievartą ir tėvynės praradimą, turi būti ypač jautrus ir tuos jausmus privalo patirti pats, kad knyga būtų tikroviška?
- Šiais laikais patiriame įvairiausios išorinės įtakos. Iš esmės užsigrūdiname jau vaikystėje. Mano nuomone, jautrumas neturi nieko bendra su skausminga praeities patirtimi. Veikiau priešingai atvirkščiai: galbūt tampame rašytojais, nes esame tokie jautrūs. O jei rimtai, tai nežinau patenkinamo atsakymo! Manęs dažnai klausia, kodėl rašau, bet aš negaliu tiksliai atsakyti net ir į šį klausimą – su kiekviena knyga, su kiekviena tuo metu rašoma istorija vis kitaip. Man patinka literatūros kūrimo procesas, gilus pasinėrimas į save, taiklaus žodžio, tobulos sakinių ir pastraipų dermės paieškos. Tokis akimirkomis jaučiuosi žinanti kažkokią nepaprastai vertingą paslaptį, kuria dažnai nuoširdžiai noriu pasidalinti su kitais...
- Savo romanuose verčiate skaitytojus susidurti su iki tol jiems nepažįstamu Mauricijumi, mat tradiciškai kuriamas jūsų gimtinės paveikslas – atoki, idiliška sala Indijos vandenyne – jau atitarnavo. Pavyzdžiui, romane „Les Rochers de Poudre d’Or“ pasakojama apie indų imigrantų gyvenimą Mauricijuje, o romane „Paskutinis brolis“ – apie Europos žydus, kurie dar prieš įsigalint nacių režimui pasitraukė į Palestiną, bet iš ten, kaip nelegalūs imigrantai, buvo deportuoti į Mauricijų. Ar rašant tokias nepaprastas istorijas prireikia leistis į išsamius tyrinėjimus? Kaip jums pavyksta šaltus beveidžius faktus paversti nuostabia ir jaudinančia literatūra?
- Bet kokia istorija ar trumpas anekdotas man dažnai tampa pirminiu įkvėpimo šaltiniu ir uždega mane parašyti ištisą romaną. „Paskutiniame brolyje“ norėjau papasakoti pirmiausia apie broliškumą ir draugystę, tada mano draugas užsiminė apie žydų kapines mano gimtinėje Mauricijuje. Laimė, pradėjusi gilintis į šaltinius, aptikau gausybę vertingų faktų, kuriuos romane galėjau perdirbti. O dabar šiek tiek istorijos: 1500 atplaukusių žydų pabėgėlių buvo deportuoti į Mauricijų ir ten buvo laikomi iki pat karo pabaigos. Bet abu pagrindiniai veikėjai – Rajus ir Dovydas – yra mano vaizduotės vaisius.
- Ko skaitytojai turėtų išmokti iš jūsų knygų?
- Norėčiau, kad knygomis man pavyktų skaitytojus sujaudinti, sukrėsti, sužavėti.