Mūsų Lietuva
...Tai tokia ta mūsų Lietuva: Ką tik rūkas buvo, dangūs niaukės, – Bet staiga nudžiugo – lyg gyva – Saulės nutvieksta žalia palaukė...
Tai tokia ta mūsų Lietuva: ką tik snigo, kaukė, sukos pūgos, – bet ir vėl, žiūrėk, tokia sava šypsos saulė, šalčio nepabūgus...
Tai tokia ta mūsų Lietuva: krito lapai, paukščiai tolin skrido, – o netrukus džiaugiasi gaiva žemė vėl, pavasarį išvydus...
Gal ir mes tokie krašte šiame: tai pikti, pavargę, nusivylę, tai romantiški, apsvaigę lyg sapne, tai liūdni, tai siaučiantys, tai tylūs.
Tai mosuojam pergalės sparnais, tai į žemę smengam lyg ikarai, įtikėję didvyriais vienais, greit jiems skelbiam žūtbūtinį karą...
...Tai tokia ta mūsų Lietuva: ir maža, ir didelė, bekraštė, nes ji mūsų, nes jinai sava, amžina – kaip tie audimų raštai,
kuriuose ir saulė, ir lietus, šalčio gėlės ir birželio pievos, tai apniukęs, tai skaidrus dangus, debesų pulkai ir baltos ievos...
...Gal todėl ir mes labai dažnai vis kitokie esam, vis skirtingi, – tai istorija taip mokė nuo seniai: prisitaikyti, nelūžt, nors linkti...