Tėvynės spalvos
Einu, skubu ir vėl sustoju... Vertybių labirintuose klaidžiuos. Jaučiu aš laisvo ryto aušrą, Tik niekaip nežinau, kokios jinai spalvos.
Štai regiu ryškų pienės žiedelį Su viltingai geltona spalva. Ir papurusią paukščio galvelę, Išbarstytą baltąja migla.
Vėl mąstau, kas svarbiau man šį rytą: Laisvės žiedas, žavėjęs trumpai, Ar jo sėklos visur išbarstytos Su vilties, praradimų kerais?
Dar jaučiu, kaip vėjelis šiurena Žalias garbanas beržo šakų. O aš kraunu sūnaus „čemodaną“ Ir viltingą sudie jam tariu.
Skruostą vilgo rasa krištolinė, Jausmų jūroj - tikra sumaištis. Kur kaltė, kad ir tu jau palieki Tėvynę Ir ar greit žalias beržas tave vėl sutiks?
Vėl jaučiu rausvą vakaro tylą, Su saulėlydžio štrichais danguj. Ir girdžiu, kaip ten paukčiai pakyla, Tik ar grįš jie kada vėl pas mus?
Pienė, beržas, žara vakarinė - Tai tik simboliai mus Lietuvos. Privalau tavimi aš tikėti, Tėvyne, Kad netektų prarasti mums Jos.
Te lyg paukščiai sparnais vis plasnoja, Visos spalvos Tėvynės brangios. Kad į tėviškės pievas rasotas Vėl norėtųs sugrįžt atgalios.