Smuikininkui A.Baranovui Lietuvoje atstovauja „Naujoji muzikų karta“, o italų dirigento viešnagę finansuoja Italų kultūros institutas Vilniuje.
1986 metais Sankt Peterburge gimęs smuikininkas Andrejus Baranovas šiuo metu studijuoja Sankt Peterburgo valstybinėje N.Rimskio - Korsakovo konservatorijoje (P.Popovo klasėje) ir Lozanos konservatorijos profesoriaus, garsaus smuikininko, taip pat Paryžiaus konservatorijos profesoriaus Pierre Amoyalio klasėje. Pierre Amoyalis savo laiku penketą metų studijavo Jašos Heifeco klasėje Los Andžele. A.Baranovas yra P.Amoyalio įkurto orkestro „Camerata de Lausanne“ narys ir P.Amoyalio asistentas. A.Baranovas griežia garsios italų styginių instrumentų meistrų šeimos Guarneri sukurtu smuiku, pagamintu 1682 m.
A.Baranovas pelnė apdovanojimus trylikoje tarptautinių konkursų: tai tarptautinis jaunųjų smuikininkų konkursas Vokietijoje „Kloster Schontal“ (2001), jaunųjų muzikantų konkursas „Symphony“ Volgograde (2002), „Liana Isakadze“ smuikininkų konkursas Sankt Peterburge (2003), „Premio Rodolfo Lipizer“ konkursas Italijoje (2005, 2006 ir 2008), „Sendai“ konkursas Japonijoje (2007), „Geognam“ konkursas Korėjoje (2007), B.Britteno smuikininkų konkursas Londone (2008), H.Marteau smuikininkų konkursas Vokietijoje (2008), smuikininkų konkursas „Qingdao“ Kinijoje (2008), „Seoul International Music Competition“ Korėjoje (2009), „Unisa International String Competition“ Pietų Afrikoje (2010).
Koncerte diriguosiantis Giorgio Croci (Italija) muzikanto kelią pradėjo besimokydamas griežti smuiku. Vėliau susidomėjo kompozicija ir tik tada – dirigavimo specialybe. G.Croci karjera prasidėjo 1977 m. tarptautiniame Bargos festivalyje, kur jis dirigavo G.Rossini operą „Laikraštis“, po metų tame pačiame festivalyje jis pasirodė su G. Verdi „Traviatos“ spektakliu. Šiuo metu G.Croci diriguoja daugeliui Italijos simfoninių orkestrų, dirba įvairiuose teatruose.
Koncerte suskambėsiantis rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio „Hamletas“ buvo sumanytas kaip paskutinė iš trijų simfoninių poemų pagal W.Shakespeare’o pjeses. Pirmoji ir antroji – tai uvertiūros-fantazijos simfoniniam orkestrui „Romeo ir Džuljeta“ ir „Audra“. Idėja apie „Hamletą“ kaip trilogijos pabaigą kompozitoriui ramybės nedavė nuo 1876 m., kai P.Čaikovskio brolis Modestas ne tik užsiminė apie galimą temą, bet ir užrašė scenarijų su trimis pagrindiniais dramos veikėjais – Hamletu, Ofelija ir jos tėvu Polonijumi. Tiesioginių literatūrinės pjesės sąsajų su muzikos kūriniu nėra – kompozitorius kūrė ne pažodžiui remdamasis dramos scenarijumi, bet jo veikėjų psichologinių portretų grandinę.
P.Čaikovskio Koncertas smuikui D-dur, op. 35 sukurtas 1878 metais Klarense, Ženevos ežero pakrantėse įsikūrusiame kurorte Šveicarijoje. Čia kompozitorius mėgino atsigauti po depresijos, kurią sukėlė jo nesėkminga santuoka. P.Čaikovskis dirbo (kūrė muziką) ir ilsėjosi, taip pat vėliau aplankė Paryžių, Italiją, Vieną. Po šių kelionių 1878 m. pavasarį grįžęs į Klarensą P.Čaikovskis pradėjo intensyviai kurti. Kovo 5 d. laiške Nadeždai von Meck kompozitorius rašė: „Šį vakarą mane netikėtai užvaldė... deginantis įkvėpimas“, „negaliu nustelbti troškimo sėsti prie Koncerto eskizų“. Šiandien P.Čaikovskio Koncertas smuikui laikomas vienu populiariausių ir dažniausiai atliekamų smuiko repertuaro kūrinių.
1916 m. simfoninę poemą „Romos fontanai“ parašęs italų kompozitorius Ottorino Respighi (1879–1936), laikomas vienu įdomiausių šimtmečių sandūros italų menininkų. Tai buvo vadinamosios „Romos trilogijos“, skirtos pašlovinti europietiškos kultūros lopšį – legendinį Italijos miestą, dalis. Iš viso simfoninį ciklą sudarė triptikas „Romos fontanai“, „Romos pinijos“ ir „Romos šventės“. Kompozitorius į Romą atvyko 1913 m., kai šis miestas buvo stipriai besiplečiantis Italijos muzikinio gyvenimo centras. Šiame mieste O.Respighi buvo pakviestas eiti profesoriaus pareigas Šv.Cecilijos muzikos licėjuje. Tai buvo kompozitoriaus kaip pedagogo suklestėjimo laikotarpis.
Dirbdamas pedagoginį darbą, O. Respighi tuo pačiu rašė simfonines kompozicijas, kurių atlikimas čia pat sulaukdavo ypatingo pripažinimo. Taip buvo sukurta ir „Romos trilogija“, plačiai paskleidusi kompozitoriaus vardą visame pasaulyje. Ši trilogijos dalis, dar vadinama simfonine poema, muzikos garsais apdainuoja barokinių Romos fontanų grožį. Keturiose dalyse atgyja įspūdingi architektūriniai paminklai, vaizduojami skirtingais dienos ir nakties momentais – tai „Giulia slėnio fontanas aušroje“, „Tritono fontanas ryte“, „Trevi fontanas vidurdienį“ ir „Mediči vilos fontanas saulėlydyje“.
Siuita „Dafnis ir Chloja“ pelnytai vadinama prancūzų kompozitoriaus Maurice’o Ravelio (1875–1937) šedevru, o kūrinio stulbinančiai staigi sėkmė didžia dalimi priklausė nuo S.Diagilevo meistriškumo. Pavyzdžiui, S.Diagilevas į dienos šviesą iškėlė I. Stravinskio kūrybą – tiesiog per vieną vakarą po baleto „Ugnies paukštė“ premjeros I.Stravinskis išgarsėjo visame pasaulyje. Baletas „Dafnis ir Chloja“ buvo kuriamas 1909–1912 m. Dar nebaigęs kūrinio, M.Ravelis iš baleto surinko kelis numerius ir sudarė savarankišką siuitą, kurią dar 1911 m. atliko Kelno simfoninis orkestras. Koncertinis kūrinio variantas sulaukė didžiulio pasisekimo. Tai paskatino kompozitorių netrukus sudaryti dar vieną – antrąją baleto siuitą.
Tuo pačiu metu buvo baigtas ir pirminis sumanymas – pilnas baletas, o garsioji tuometinė Sergejaus Diagilevo baleto trupė prestižiniame Paryžiaus teatre „Châtelet“ pastatė ir parodė vienaveiksmio baleto premjerą.