Prireikė beveik šimto metų po kūrėjo mirties, kad pasirodytų jo
reikšmingiausią muzikinį palikimą įamžinusi įrašų serija. Šios svarbios
Lietuvai ir ir M.K.Čiurlionio kūrybos sklaidai misijos ėmėsi pasaulyje
žinomos įrašų kompanijos „Celestial Harmonies“ vadovas, prodiuseris
Eckartas Rahnas.
Visos ciklo plokštelės buvo įrašinėjamos Vokietijos didžiųjų radijo
stočių - Bavarijos radijo Miunchene ir Bremeno radijo - įrašų studijose
patyrusių, „Grammy“ apdovanotų garso režisierių.
Pirmuosius tris kompaktinius diskus įgrojo vokiečių pianistas Nikolausas
Lahusenas, o po jo netikėtos mirties 2005-aisiais darbą pratęsė
M.K.Čiurlionio palikuonis pianistas Rokas Zubovas.
Visi diskai išleisti su knygelėmis, kurios solidžiai pristato (tekstų
autorius - muzikologas Darius Kučinskas) M.K.Čiurlionio kūrybą, yra
iliustruotos jo dailės ir grafikos darbais, eskizais, fotografijomis,
muzikinių rankraščių pavyzdžiais.
Kovo 21-ąją E.Rahnas atskris iš Frankfurto į Vilnių, kad pristatytų
Lietuvoje retąjį rinkinį, pareikalavusį beveik 20 kruopštaus darbo metų.
Iki tol pats leidėjas nebuvo girdėjęs net M.K.Čiurlionio vardo. E.Rahnas
nesusijęs su Lietuva ir asmeniškai - jis lankysis čia pirmą kartą.
Šia proga R.Zubovas pakalbino „Celestial Harmonies“ vadovą E.Rahną.
- Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūs pirmą kartą susidūrėte su M.K.Čiurlionio vardu?
- 1992 metais viešėjau Tokijuje. Ikebukuro rajone, Seibu parduotuvių
centro rusyje esančioje meno knygų parduotuvėje „Art Vivant“ pamačiau
kvietimą į jo parodą, o viršutiniame aukšte kaip tik ir buvo
eksponuojami M.K.Čiurlionio darbai.
Niekada nebuvau girdėjęs šio vardo. Nuėjau į parodą ir pamačiau
paveikslus, kurie netilpo į tokias kategorijas kaip „geri“ ar „nelabai
geri“ darbai. Juose skleidėsi nuostabus amžinybės ir švelnumo pojūtis,
labai sudvasintas gamtos supratimas.
Paveikslai mane pritrenkė ne kaip tapybos darbai, bet kaip kažkas
aiškiaregiška, kas nėra tik spalvų tepimas ant popieriaus ar drobės.
Jautėsi, kad tai gilesnė žinia - tarsi paveikslai būtų durys į kitą
erdvę.
- Kai pirmą kartą išgirdote M.K.Čiurlionio muziką, ji sukėlė asociacijų su matytais paveikslais - buvo tokia, kokios tikėjotės?
- M.K.Čiurlionio muziką perprasti man buvo paprasčiau negu simbolių
kupinus jo paveikslus. Aš nesu tapybos specialistas, o kaip muzikos
leidėjas turiu pakankamai patirties, kad suvokčiau muzikos raišką.
M.K.Čiurlionio muzikoje aš girdžiu R.Schumanno, F.Chopino ir vėlyvųjų
F.Liszto kūrinių, įvairių kitų garsinių asociacijų. Bet savo esme ji
labai originali. Ši muzika alsuoja romantiniais jausmais, bet labai
aiškiai žymi kelią į moderniąją to meto kūrybą.
- M.K.Čiurlionio muzika ir jo kūrinių natos pasaulyje nėra lengvai prieinamos, o prieš penkiolika metų ne viskas buvo ir publikuota. Ar Vokietijoje ši muzika buvo žinoma? Kaip jums pavyko sudominti savo idėja kitus prie M.K.Čiurlionio projekto prisidėjusius žmones?
- Regis, 1998 metais aš paminėjau Vokietijoje M.K.Čiurlionio vardą
kompozitoriui Wilfriedui Hilleriui, kuris tuo metu buvo svarbus žmogus
rengiant Bavarijos radijo programas Miunchene. W.Hilleris nežinojo
M.K.Čiurlionio, bet įkvėptas mano pasakojimo nutarė juo pasidomėti.
Atrodo, tuo metu Vokietijoje buvo galima rasti tik Vytauto Landsbergio
įgrotus M.K.Čiurlionio fortepijoninius kūrinius. Daugiau nieko nebuvo -
tai man padarė idėją dar patrauklesnę.
- Ar sunku buvo rasti Vokietijoje pianistą, pasirengusį įrašinėti, galima sakyti, nežinomo kompozitoriaus muziką?
- N.Lahusenas nuo pat pradžių labai entuziastingai ėmėsi projekto. Šį
pianistą rekomendavo W.Hilleris kaip idealų tokios muzikos atlikėją.
Tiesa, pats W.Hilleris šio projekto neglobojo - kamerinė muzika buvo ne
jo sfera. Bet jis įtikino šio darbo imtis Bavarijos radijo kamerinės
muzikos padaliniui vadovavusį Oswaldą Beaujeaną.
- Kokių atgarsių apie M.K.Čiurlionio muziką sulaukėte Vokietijoje, pasirodžius pirmosioms kompaktinėms plokštelėms?
- Vertinimai buvo labai pagarbūs, M.K.Čiurlionis nuskambėjo ir radijo
eteryje. Susidomėjimas įrašais neapsiribojo vien Vokietija. Visose
šalyse - nuo Autralijos iki Jungtinių Valstijų - atsiliepimai apie juos
buvo tokie pat palankūs.
Tačiau išjudinti projektą prireikė laiko. Praėjo beveik dešimtmetis nuo
parodos Japonijoje, kol buvo įrašyta pirmoji rinkinio kompaktinė
plokštelė, ir beveik 20 metų, kol pasirodė visos penkios.
- Kodėl šiam projektui pasitelkėte Vokietijos radijo stotis?
- Mažai, bet ambicingai įrašų kompanijai tokia partnerystė labai daug
duoda - geriausius instrumentus ir garso technikus, koncertų sales ir
įrašų studijas, kokių negalėtume apmokėti patys. Kooperacija su
Vokietijos radijo stotimis yra tikras išsigelbėjimas imantis kultūrinių,
o ne komercinių projektų.
- Kas labiausiai padėjo įgyvendinant ambicingą idėją ir kokias sunkiausias kliūtis jums teko įveikti?
- Didžiausia paspirtis per visą leidybos procesą buvo jo dalyvių tikslo
supratimas ir vieningumas. Todėl darbas, nors jo buvo daug, teikė tik
pasitenkinimą, nevargino.
Vienintelė kliūtis buvo tragiška N.Lahuseno netektis. Tuo metu nebuvau
tikras, ar noriu tęsti projektą. Bet mane paskatino Christine Lahusen,
Nikolauso našlė. Ji pasakė savo vyro norą - pabaigti viską, apie ką
kalbėjome jam gyvam esant.
Aš padariau viską, kad jį įvykdyčiau.