Skaitytojai atsiuntė daugiau negu 80 eilėraščių. Vieni posmai sudėlioti tremtyje už Uralo kalnų, kiti - jau kvėpuojant laisvės oru, treti - kremtant emigranto duoną. Iš poezijos žinovų lrytas.lt sudaryta komisija nusprendė, kad geriausiai eilėraštis pavyko Algiui Rudaminai.
Išrinkti geriausią konkursui „Eilėraštis Tėvynei“ atsiųstą darbą lrytas.lt prikalbino Donaldą Kajoką, Arną Ališauską ir Donatą Petrošių. Visi jie pripažino, kad parašyti patriotinį eilėraštį yra sudėtingas uždavinys. Kita vertus, kiekvienas gražus eilėraštis leidžia pajusti būties tėkmę, jausmus, kurie išsilieja Tėvynės erdvėse.
Konkurso dalyvių vertinimas vyko dviem etapais. Pirmiausia į konkurso finalą 6 eilėraščius atrinko lrytas.lt redakcija.
Į finalą pateko: „Kovo 11-ajai“ 1990-1991 metais eilėraštį sukūręs Vadimas Juška, „Lietuvos vardo antrojo tūkstantmečio pradžiai ir Valstybės Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui“ savo eilėraštį skyręs Sigitas Slavickas, „Neprisitaikantiems“ - Modestas Ulčiskas, „Lietuvos nėra“ parašęs Andrius Vyšniauskas, savo maldą ir lūkesčius į posmus „Kovo 11-ajai“ išliejęs Algis Rudamina ir kone poemą „Suvalkijos pakrašty“ sudėjęs Albinas Čiuprinskas.
Prezidentui Valdui Adamkui kalbas rašęs, nuolat scenarijus televizijos laidoms kuriantis poetas Arnas Ališauskas geriausiais įvardijo A.Rudaminos ir A.Čiuprinsko darbus. 2007 metais išleidęs „Rentgeno nuotraukų albumą“ ir už jį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausios knygos premiją gavęs A.Ališauskas mano, kad poezijoje sudėtinga vadovautis varžybų taisyklėmis. Komisijos narys teigia, kad abiejų minėtų autorių kūryba yra panaši: „Pasiektas lygis, kai tarpusavio hierarchija išnyksta, juo labiau kad poezija - ne sportas, net fotofinišu nenustatysi, kas pirmesnis“.
„Abu eilėraščiai atitinka tematiką, abu eilėraščiai turi autentiško pasaulio matymo, jautimo ir išsakymo grūdą. Tai - iš poezijos. Deja, abu turi ir klišėmis grįsto, „visuomeniškai teisingo“ kalbėjimo iš šūkių ir mitingų, iš aplinkos, kuri tikrą poeziją dažnai žudo.
Arba paverčia ją giesme, mišiomis, himnu - kaip yra su Maironio, B.Brazdžionio, Just.Marcinkevičiaus ar K.Genio kūryba. Bet kuriuo atveju autorius, ar publicistinės, ar lyrinės, ar dar kokios nors kitokios stilistikos imtųsi, pirmiausia turi jausti tai, ko galbūt nejaučia, ir matyti, ko galbūt nemato kiti ir turėti vidinį imperatyvą persakyti tą vaizdą ar jausmą kitiems.
Sąžiningai išlaikanti šį principą poezija bus vienodai vertinga tiek apdainuodama mūsų laisvės kovas, tiek šnabždėdama apie boružę ant smilgos. Lietuvių poezijoje telpa ir viena, ir kita. Maža to, ir viena, ir kita yra ir gražu, ir prasminga, ir reikalinga. Žodžiu, visi geri eilėraščiai ir yra eilėraščiai tėvynei. Visais laikais“, - dėsto poetas A.Ališauskas.
Sėkmės konkurso dalyviams linki poetas ir rašytojas Donaldas Kajokas, jis prisipažįsta pats eilėraščių specialiai tėvynei niekada nerašęs.
„Nors vienas (mano eilėraštis - red.) virto netgi visai miela daina (G.Storpirštis), skirta Lietuvai. Aš išvis nerašau eilėraščių pagal iš anksto nusibrėžtą liniją, numatytą temą“, - teigia Jotvingių premijos ir „Poezijos pavasario“ laureatas D.Kajokas, kurio kūryba 1999 metais buvo įvertinta Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premija.
„Tiesiog rašau, ir tiek. Dažniausiai tiktai parašęs suprantu: tas eilėraštis arčiau kokio nors žmogaus, anas - konkretaus įvykio ar išgyvenimo, o trečias - gal arčiau to šaltkraščio, kuris man svarbus kaip tėviškė ar tėvynė. Nors tekste net neužsimenama apie tėvynę, kalbama gal apie kokį šermukšnį, šerkšną ar šunėką“, - aiškina D.Kajokas ir dalijasi savo subjektyviais „Eilėraščio Tėvynei“ vertinimais.
Pasak D.Kajoko, A.Rudamina savo eilėraštyje užčiuopė tvilkantį ryšį tarp praeities ir dabarties. „Kalbama be patoso, tarsi pro sukąstus dantis, tačiau su tikėjimu ir meile. Sunkia meile. Ir sykiu stoiška. Toks skaudus, netgi gelmiškas viltingumas.
Eilėraštis ne šiaip brūkšteltas, jis išbūtas, patirtas. Tiesa, yra techninių kliaudžių, kurias profesionalas gana greitai „apžaistų“, ištaisytų, bet... kas žino, kai ką gal ir prarastų“, - rašo komisijos narys. D.Kajokui atrodo, kad antros vietos yra vertas V.Juškos eilėraštis, o A.Čiuprinsko kūrinys poetui pasirodė lyg ir profesionaliausias.
Donatas Petrošius, jauniausias kūrėjas, šiemet gavęs Lietuvos rašytojų sąjungos premiją (už knygą „Aoristas“), į konkurso dalyvių darbus pažvelgė su jaunatvišku polėkiu ir žiupsneliu ironijos.
D.Petrošius tikina, kad vienas konkurso dalyvis nenustelbė kitų. „Parašyti gerą eilėraštį nėra paprasta. Dvigubai sunkiau parašyti gerą patriotinį. Ypač dabar, kai mūsų visų pastangomis patriotizmas tapo marginaliniu arba proginiu reiškiniu“, - pastebi poetas.
Anot D.Petrošiaus, ilgą eilėraštį atsiuntęs Albinas Čiuprinskas įrodė, kad moka rimuoti sklandžiausiai, tik nejaučia, kada sustoti. „Žiovulys apima. Tokio ilgio paskaitomus eilėraščius Lietuvoje rašo tik V.Bložė. Derėtų žinoti, kad mėgėją kuklumas puošia (čia gal organizatorių kaltė, jei nenurodė, kokio ilgio tekstus derėtų siųsti)“, - neslepia vertintojas.
Pasak jo, Andriaus Vyšniausko kūrinys „Lietuvos nėra“ pasižymi jaunatvišku nihilizmu, kuris ne taip toli nuo senatviško marazmo. Autoriui D.Petrošius siūlo tobulinti eilėraštį pridedant posmelį, kuriame būtų skundas, kad V.Landsbergis kolūkius sugriovė.
„Sigito Slavicko eilėraštis egocentriškas, dokumentinis mieželaitiškai žmogiškas ir jau beveik psichodelinis. Šlubuojantis, nors įdomus. Modesto Ulčinsko - teisingas, bet moksleiviškas (gerąja prasme). Algis Rudamina - gera pradžia, tik pusė darbo.
Po to tas eilėdaros, ritmikos šlubavimas viską sugadina. Nors šiaip - yra poezijos užuomazgų, - savo nuomonę dėsto D.Petrošius, - Vadimas Juška - irgi į tą pusę. Neblogai, bet patingėta palyginti ritmą (arba klausos stoka)“.
Poetas siūlė skirti dvi antras vietas - A.Rudaminai ir V.Juškai.
Susumavęs vertinimus lrytas.lt skelbia, kad konkurso nugalėtoju tapo Algis Rudamina ir jo eilėraštis:
Kovo 11-ajai
tąnakt iškrito baltas baltas sniegas ant Vilniaus aikščių, purvo ir žaizdų ant mūsų lūpų, degančių kaktų jo tirpsmas, jo vėsa gaivino sielas
virš Seimo rūmų skleidės lelija trispalvė – lyg pražydus būt Šiaurės pašvaistė minia skandavo – laisvė… laisvė… laisvė... o tu meldeisi patylomis, viduje. Deja
netrukus kilo juodas debesis jis uždengė akis tamsiom padangtėm lyg būtų žvangtelėjęs geležinis dangtis
bet tai nebuvo dangtis. Geležim ir paraku dvokiąs ledinis vėjo gūsis vos vos neužpūtė šventų Kovo žvakučių - mes atsilaikėme tada, atsilaikysim ir dabar. Užteks mums dvasios ir mums, ir tiems, kurie palūžo ar sulinko kurie pavargo... Bet ar ilgai tai tęsis
tas nuovargis, ta sielos nykuma padėk vėl Viešpatie, nes jau gana gana...