Prieš dešimtį metų dvidešimtmetį prancūzą tiesiog pakerėjo lietuvių kino režisieriaus Šarūno Barto filmai. G.Coudray dar nedirbo kine, studijavo politikos mokslus.
Su Š.Bartu, tuo metu dirbusiu Prancūzijoje, Guillaume'as susipažino norėdamas išsakyti jį apėmusius jausmus, be to, buvo naudingas lietuviui, nemokėjusiam prancūziškai.
Š.Bartas pakvietė G.Coudray į Lietuvą, kad šis būtų jo kuriamo filmo „Laisvė“ grupės narys.
„Prancūzijoje aš buvau ne vienintelis, kuriam taip patiko Šarūno filmai. Tikėjausi, jog bendraudamas su Šarūnu suprasiu, kaip jis dirba“, – kalbėjo dabar jau trisdešimtmetis režisierius G.Coudray.
Penktadienio vakarą „Kino pavasaryje“ šis režisierius pristatė savo pirmąjį dokumentinį filmą „Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“.
Komentarai – pašnabždomis
Autorius patikslino, kad ši juosta – ne tiek apie Š.Bartą, kiek apie jauną žmogų, kuris kuria filmą apie Š.Bartą.
Kadre – išsigandusio jaunučio autoriaus veidas ir šnabždesys: „Jis kiekvieną priverčia pasijusti nieku. Jis taip elgiasi ne vien su manimi, bet ir su visais“. Tokį įspūdį sukėlė Š.Barto valdingumas.
Autoriaus šnabždesio bus ir daugiau. Juk G.Coudray apsistojo pas Š.Bartą jo sename mediniame name vidury miško. Tame name yra ir Š.Barto studijos „Kinema“ būstinė.
Po ją prancūzas su filmavimo kamera vaikštinėja kaip po paslaptingą pilį. Ir kiekvienas atradimas – pakerėjusių filmų rekvizitas, režisieriaus darbo užrašai, personažo kostiumas – komentuojamas pašnabždomis.
Kad sudievintas autorius neišgirstų ir nepasišaipytų?
Seanso metu publika prunkštelėjo, išgirdusi autorių šnabždant: „Štai čia – Barto miegamasis“. Pamatysime intymių detalių iš garsaus režisieriaus gyvenimo? Gal palikime atradimų ir būsimiems filmo žiūrovams – artimiausias seansas bus ketvirtadienį „Skalvijoje“.
Kūrėjo moralės kodeksas
„Vienas lauke – karys“ – menininko filmas apie menininką. Ar įsiutęs Š.Bartas keikiasi, pasakodamas apie derybas su prodiuseriais, ar prisimena savo pirmą eilėraštį, ar pasakoja, kaip suvokė, kad nori filmuoti, – jis kalba su jį suprantančiu žmogumi.
G.Coudray į Š.Bartą žiūri ir kaip į mokytoją, todėl klausinėja dalykų, kuriuos galima būtų pavadinti menininko moralės kodeksu. Tai ne pamokslavimai, o režisieriaus atradimai, pasiekti atkakliu darbu.
Štai kas yra gražu ir vertinga: Š.Barto prisiminimas apie pirmuosius filmavimus ir tą akimirką, kai jis suprato, kad neprivalo filmuoti „kaip priimta“.
Jis filmuos taip, kaip jam reikia. Filmavimas tik tada ir taps kūryba, kai kino ėmęsis žmogus atras, kaip tai būtina daryti jam.
Portretas iš skirtingų temų
Prieš dešimtmetį G.Coudray pats filmavo Š.Bartą ir jo namus, jo darbą filmavimo aikštelėje. Pernai jis sugrįžo į Lietuvą ir vėl bendravo su Š.Bartu – jau apsisprendęs, kad kuria filmą apie jį.
Tada prie prancūzų prodiuserių prisidėjo ir lietuviai, o filmavimui buvo pakviestas nenuilstantis Audrius Kemežys.
Tai tik pirmasis G.Coudray filmas, bet kaip įdomiai, intriguojamai čia suderinti įvairiausių stilių, temų epizodai, sukuriantys Š.Barto asmenybę.
Režisierių sudievinęs jaunuolis tyrinėja namą-studiją ir paklaiksta nuo dievaičio šiurkštumo, o čia pat – atviri ir nebanalūs jų pokalbiai.
Kadrus su karštligiškais techniniais pasirengimais filmavimui Maroko dykumoje keičia ilgesingi pasivaikščiojimai po kadaise filmuotą Užutrakio dvarą. Ir vėl pokalbiai – paprastai ir rimtai apie slėpiningus kūrybos dalykus.
Buvo naivus kaip vaikas
Premjeros metu G.Coudray dėkojo Š.Bartui už visišką laisvę – nors meistras juk turėjo ir teisę, ir galimybę paveikti debiutantą.
Š.Bartas tik gūžtelėjo: „Kuo aš čia dėtas – žmogus dirbo, o laisvės filmuodamas turi tiek, kiek jos pasiimi“.
Tik vieną detalę filmo herojus patikslino: kad visada – ir prieš dešimtį metų, ir dabar – jis labai pagarbiai žiūrėjo į Guillaume'o draugystę ir vertino jo pastangas dirbti kine.
Pats Guillaume'as pripažino, kad anuomet jis, prisižiūrėjęs Š.Barto filmų, buvęs naivus kaip vaikas ir tikėjęsis, jog šis režisierius, įsileidęs jį į savo pasaulį, „pašvęs ir pašventins“ – tada įvyks stebuklas.
Dabar jis supranta, kad kino pasaulyje stebuklų nebūna be sunkaus darbo.
* * *
Įkūrė pirmą nepriklausomą kino studiją
* 45 metų Š.Bartas – tarptautiniu mastu labiausiai žinomas ir vertinamas šiuolaikinis lietuvių kino režisierius, Nacionalinės premijos laureatas.
* 1989 m. Š.Bartas įkūrė pirmąją Lietuvoje nepriklausomą kino studiją „Kinema“, kuri tapo savito kino judėjimo centru. Su „Kinema“ bendradarbiavo režisieriai V.Navasaitis, A.Stonys, A.Jevdokimovas, K.Vildžiūnas, T.Donela.
* Debiutinis Š.Barto nevaidybinis filmas „Praėjusios dienos atminimui“ 1990 m. apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu. Vaidybiniai Š.Barto filmai „Trys dienos“, „Koridorius“, „Namai“, „Laisvė“ pelnė prizus Berlyno, Vienos, Venecijos, Turino kino festivaliuose.