Pavasario sutiktuvės – džiazo ritmu (nuotraukos)

„Džiazo festivalis mums – tarsi giminių suvažiavimas“, – prisipažino viena birštoniškė.

Mat paskutinį kovo savaitgalį į seniausią šalyje džiazo šventę Birštone sulekia ne tik festivalio patriotai iš visos Lietuvos, bet ir po pasaulį išsibarstę birštoniškiai.

Miestas šiam šventam reikalui iškrato beveik visą metinį savo kultūros biudžetą, nes valstybė festivaliui nuo kultūros stalo nužeria tik trupinius.

Tuo tarpu džiazo šventės sumanytojas Birštono kultūros centro vadovas Zigmas Vileikis jau 30 metų nesiliauja vis kėlęs renginio kokybės kartelės.

Jam rūpi, kad tris pavasario dienas atvykusieji į festivalį patirtų meną visais savo pojūčiais – ne tiktai girdėtų, bet ir matytų scenoje, gėrėtųsi juo Kultūros centro fojė, festivalio leidiniuose.

Festivalyje buvo trankios bigbendų muzikos ir solinių improvizacijų, melodingų baladžių ir filosofinių pamąstymų, smagaus sąmojo ir žaismingo kvailiojimo.

19 projektų pasirodė beveik 200 muzikantų iš Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Turkijos, Švedijos, Danijos, Suomijos, Šveicarijos, Estijos ir Latvijos.

Prieštaringiausiai buvo sutikta Vladimiro Čekasino naujai iškepta muzikinė pica – šįkart su škotiškais pagardais. Mat prie maestro nuolatinių partnerių – Vilniaus kolegijos studentų – prisidėjo Edinburgo Stevensono koledžo škotiškos muzikos ansamblis.

Tai įkvėpė V.Čekasiną sufantazuoti škotiškų klosčių prigijimo Lietuvoje istoriją. Jis pasitelkė pasaką „Miegančioji gražuolė“ ir supynė į nuotaikingą šou lietuvių bei škotų muzikos ir šokių motyvus, džiazo improvizacijas, literatūrinį tekstą.

Kai kas po spektaklio braukė džiaugsmo ašaras ir dėkojo maestro už energiją.

Kiti vadino „Miegančiąją gražuolę“ chaotiškiausiu V.Čekasino kūriniu.

Tačiau škotams maestro atrodė genijus. „Nieko panašaus nebuvome patyrę. Pirmą kartą net šokome scenoje! Išmokome atsipalaiduoti“, – vienas per kitą dalijosi įspūdžiais škotų muzikantai.

Didelių projektų Birštone šįkart užderėjo gausiai. Pasirodo, šiandien turėti gerą bigbendą – kiekvieno Lietuvos didmiesčio garbės reikalas.

Štai Klaipėdoje naują bigbendą subūrė patys muzikantai ir jiems išsyk sutiko vadovauti patyręs džiazo vilkas Petras Tadaras.

Simboliška, kad šį vitališką jaunimo kolektyvą į Birštono sceną atlydėjo čia kadaise džiazo karjerą pradėjęs Steponas Januška.

Sugrįžęs į džiazo kelią scenos veteranas papildė Birštone savo talentingų auklėtinių pulkelį: festivalio projektuose dainavo ir Vita Rusaitytė, Kristina Svolkinaitė, debiutavo Monika Liubinaitė.

Į geriausių šalies džiazo orkestrų lygą pasišovė pakilti ir atsinaujinęs Šiaulių bigbendas (vadovai – Jaroslavas Cechanovičius ir Remigijus Rančys).

Jis susikvietė geriausius jaunus lietuvių pūtikus, tarp jų Kęstutį Vaiginį, Juozą Kuraitį, Dovydą Stalmoką.

Ši trijulė Birštono festivalyje buvo nepamainoma – keliavo iš projekto į projektą.

Vakar Z.Vileikis įteikė K.Vaiginiui Birštono festivalio Didįjį prizą (autorius – Marijus Petrauskas) už dvejų pastarųjų metų džiazo kūrybą.

Aišku, K.Vaiginio muzikavimas Šiaulių bigbende – tik mažas jo kūrybos epizodas. Kęstutis ir pats pernai įkūrė Lietuvoje jaunimo bigbendą „Independent Artists Ensemble“. Jis savo muziką yra grojęs JAV, Brazilijoje, Turkijoje, yra pristatęs įvairių projektų Lietuvoje.

Tačiau reikšmingiausiu nauju savo darbu saksofonininkas laiko JAV su pripažintais Niujorko muzikantais išleistą autorinį albumą „Unexpected Choices“.

„Gyvenau intensyviai – menininkui tai svarbiausia.

Kuo daugiau dirbi ir bendrauji, tuo daugiau pasisemi idėjų. Aš niekada nieko nedarau dėl atpildo. Jis ateina savaime. Birštono apdovanojimas – pats didžiausias mano įvertinimas“.

Birštono festivaliui ambicingas programas parengė Arkadijaus Gotesmano kvintetas, Dainiaus Pulausko grupė.

Įspūdingai pasirodė Liudo Mockūno, Dmitrijaus Golovanovo ir Marijaus Aleksos „NuClear“, švedų „Brus Sextet“, estų vokalistė Kadri Voorand.

Viena karščiausių festivalio kulminacijų buvo dano Stefano Pasborgo grupės „Odessa 5“ prisistatymas. Kiekvienu pasirodymu Birštone furorą sukeliantis Stefanas šįkart pasiūlė su kolegomis, tarp kurių buvo ir L.Mockūnas, sultingo avangardo ir balkaniško humoro dozę.

„Kultūroje svarbiausia – skatinti žmones bendrauti tarpusavyje. Birštono festivaliui tai puikiai pavyksta.

Žaviuosi Z.Vileikio toliaregiškomis vizijomis, stebiuosi marga, aktyvia festivalio auditorija“, – kalbėjo jau keturis kartus festivalyje viešėjęs švedų pianistas Arne Forsenas.

* Per Birštono džiazo festivalio 30 metų istoriją pasikeitė santvarka, tris kartus – valiuta ir vienuolika kultūros ministrų.

* Pirmuose festivaliuose už komplektą bilietų Birštono miestas galėdavo gauti deficitinę gelžbetonio ar cemento paskyrą. Į vieną vietą pretenduodavo 8-10 klausytojų. Po koncertų publika įsitaisydavo su miegmaišiais namų laiptinėse, pušyne, parke.

* Sakoma, Birštono festivalį nutrauktų nebent katastrofa. 1990-ųjų pavasarį žmonės klausėsi džiazo Kultūros centre atsinešę ir radijo imtuvus, kad sužinotų naujienų apie sovietų armijos veiksmus Vilniuje. Muzikantai iš užsienio tais metais į festivalį atvyko nelegaliai.

* Festivalio rengėjų komanda per ilgus metus beveik nepasikeitė. Grafikas R.Kepežinskas sukūrė jau 16 unikalių šventės plakatų. Šiemet ketvirtą kartą šventės scenografiją parengė dailininkė I.Mickevičiūtė. Festivalio senbuvis šviesų dailininkas N.Birulis taip ištobulėjo, kad tapo lygiaverčiu muzikantų partneriu. Festivalį nuolat fotografuoja R.Dailidė, A.Švenčionis, S.Povilaitis, V.Suslavičius, D.Labutis.