Išsami žymiausiu prieškario Lietuvos marinistu laikomo dailininko Č.Janušo (1907-1993) kūrybos apžvalga surengta Vilniaus Radvilų rūmuose.
Beveik šimto darbų kolekciją 25 metams Lietuvos dailės muziejui atidavė saugoti dailininko sūnus inžinierius Saulius Janušas.
Įgyvendinęs tėvo svajonę parodyti savo kūrybą laisvoje Lietuvoje, 75 metų S.Janušas sutiko atsakyti į „Lietuvos ryto“ klausimus.
- Kaip sudaryta ši kolekcija? Gal Č.Janušas specialiai kaupė darbus Lietuvai?
- Ne, didžiąją dalį darbų jis pardavė. Pastaruoju metu aš pats susirūpinau tėvo palikimu, todėl daugelio paveikslų tiesiog neleidau parduoti.
Prieš mirtį ligoninėje tėvas manęs paklausė, ką darysiu su jo paveikslais. Pasakiau, kad bandysiu surengti parodą Lietuvoje. Jam ta mintis patiko. Ir štai tie paveikslai čia.
Jis taip pat norėjo, kad vieną kitą paveikslą nusiųsčiau į Krymą ir Feodosiją.
Juk mano tėvas gyveno tame pačiame mieste, kur turėjo vasarnamį rusų marinistas Ivanas Aivazovskis.
I.Aivazovskis tuomet jau buvo miręs, tačiau jo žmona duodavo mažam berniukui pieno ir sausainių, jos namuose buvo nemažai dailininko paveikslų.
Galima sakyti, kad tėvo meno supratimas prasidėjo nuo I.Aivazovskio idėjų.
- O kodėl seneliai nusprendė grįžti į Lietuvą?
- Senelė jau buvo mirusi, o senelį prasidėjus Rusijos revoliucijai komunistai suėmė ir pasodino į kalėjimą. Mat jis turėjo vynuogyną, vertėsi vyndaryste ir kartais tiekdavo vyną Rusijos carui.
Tėvui tuo metu buvo gal dešimt metų. Jam teko pačiam rūpintis gerokai jaunesniu broliu ir vos poros metų seserimi.
Tačiau tėvas visuomet buvo gabus „kombinatorius“. Kadangi gyveno prie jūros, nuolat žvejodavo.
Be to, prie Krymo krantų karo metu buvo paskandinta nemažai laivų. Tėvas panėręs juos tyrinėdavo, prisirinkdavo konservų ir kitų dalykų, kuriuos buvo galima parduoti.
Po trejų metų senelį paleido. Tačiau komunistinėje Rusijoje jis nebenorėjo gyventi.
Kadangi buvo kilęs iš Lietuvos, nusprendė sugrįžti.
- Ar tėvas nebandė ir jūsų sudominti menu?
- Aš visada norėjau išmokti piešti. Tačiau su tėvu buvo sunku, nes jis norėjo, kad aš iš karto labai gerus paveikslus daryčiau. Susipykdavome, nes man atrodė vienaip, o jam – kitaip.
Jo verčiamas lankiau piešimo kursus, tačiau labiau domino ne dailė, o nuogi modeliai.
Neturiu aš dailininko talento, tačiau galiu atskirti gerą paveikslą nuo prasto. Juk klausydavausi tėvo paskaitų, namuose girdėdavau, kaip jis kritikuoja kitų dailininkų darbus.
Jauniausias iš keturių mano sūnų dabar bando tapyti kaip senelis, bet jam nelabai pavyksta. O vyriausias sūnus kuria populiariąją muziką ir pats groja.
- Nors Č.Janušas išgarsėjo kaip marinistas, parodoje tų grynų jūros vaizdų ne tiek ir daug.
- Aš tai pastebėjau tik pakuodamas paveikslus.
Pasirodo, daugumą jūros vaizdų jis išpardavė. Namuose irgi pasilikau tik vieną.
- Ar Amerikoje tėvas nebandė pragyventi iš meno?
- Jis piešdavo reklamas „Eastman Kodak Company“. Žinoma, jis labiausiai mėgo tapyti, tačiau būdamas realistas puikiai suprato, kad iš to nepragyvensi.
Tiesa, vieną kartą prezidentas Jimmy Carteris, norėdamas papuošti Baltuosius rūmus įvairių tautų dailininkų darbais, atsiuntė agentą į Niujorką ir liepė nupirkti Č.Janušo paveikslą.
Ir dabar tas paveikslas yra kažkur Baltuosiuose rūmuose, nors kai aš ten lankiausi, nepavyko jo pamatyti.
- Kada jis tapydavo? Savaitgaliais, po darbo?
- Prieš darbą. Vakarais jis miegodavo, tačiau atsikeldavo trečią valandą iš ryto ir tapydavo.
Kartais ištisus mėnesius netapydavo.
O paskui staiga kokius dvidešimt paveikslų iš karto nutapydavo.
- Ar jis ilgėdavosi Lietuvos? O gal Feodosijos?
- Daugiausia Lietuvos. Jis su lietuvių menininku Viljamu Vitkumi specialiai važiuodavo ieškoti lietuviškų peizažų į Naująją Angliją (JAV rytuose).
Todėl nenuostabu, kad daugelis jo amerikietiškų paveikslų – labai lietuviški.
Štai nutapo įlanką kur nors Masačusetso valstijoje ir ją sulietuvina – prideda lietuviško stiliaus valčių.
Kitame darbe – jūros įlanka, kurioje niekas nežvejoja. Tačiau tėvas ir čia nutapė lietuviškus žvejų laivelius.
- Kaip atsirado abstraktūs darbai?
- Per klaidą. Darbe jam vieną sykį išsipylė dažai. Pagailo išmesti, pradėjo žiūrėti, ar nebūtų galima iš to ką nors padaryti. Šiek tiek pataisė teptuku ir nusprendė, kad visai neblogai atrodo.
Nuo tada kiekvieną sykį išsipylus dažams jis ką nors tokio padarydavo. Tačiau nelaikė tų darbų meno kūriniais, todėl net nepasirašydavo.
Jo manymu, tos abstrakcijos – tai gamtos dėsnių (dažų tekėjimo, maišymosi) sukurtas rezultatas.
Kiti menininkai turi tokią nuostatą, kad pasinaudojus gamtos dėsniais galima kurti meną, tačiau tėvas taip nemanė.
Menas ir chaosas jam buvo skirtingi dalykai.
- O kas iš dailininkų jam buvo autoritetai?
- Pirmiausia – Mstislavas Dobužinskis, Adomas Varnas. Jo draugas Kaune buvo Antanas Žmuidzinavičius.
Na, o JAV bendravo daugiausia su bendraamžiais – Viktoru Vizgirda, Vytautu Kazimieru Jonynu, Povilu Puzinu.
Daug laiko jie praleisdavo ginčydamiesi, kritikuodami vieni kitų darbus.