Scenoje V.Masalskis pasijuto nebereikalingas

Pagal vokiečių dramaturgų Tankredo Dorsto ir Ursulos Ehler to paties pavadinimo pjesę pastatytas spektaklis sostinės teatre gyvavo nuo 2006-ųjų lapkričio.

Jame žinomas artistas Fojerbachas po septynerių metų grįžta į teatrą žeminamos procedūros – norėdamas gauti vaidmenį jis turi įrodyti savo gabumus abejingam Režisieriaus asistentui. Vienas tuščioje scenoje.

Tad šįvakar scenoje, kaip ir tikrame gyvenime, dar sykį susidurs pasiaukojimas menui ir abejingumas jam.

„Teatro direktorius Adolfas Večerskis paklausė, kaip aš žiūrėčiau į tai, jei mano spektaklio nebeliktų repertuare, – kalbėjo V.Masalskis. – „Aš, Fojerbachas“ paprastai surinkdavo tik parterio apačią. Visą laiką taip buvo. Tiek žmonių mes turime.

Toliau bus dar blogiau, nes į teatrą ateina per dvidešimt metų užauginta publika, kuri viską garsiai komentuoja, dalyvauja spektaklyje lyg televizijos laidose: „Eik tu! O, geras! Aha, okei“. Netikėjau, kad tokių kada nors bus, bet į Nacionalinį dramos teatrą jau dabar ateina“.

- Ar tai nėra pasiklydę žmonės? - „Lietuvos rytas“ paklausė 56 metų V.Masalskio.

- Tokią publiką mes išauklėjome. Metrai važinėjo po užsienį ir buvo labai giriami, bet savo geriausius spektaklius daugiau vaidino užsienyje.

Lietuvos teatruose mes kūrėme sau vardus, bet nesirūpinome teatro ateitimi. Niekuo nesirūpinome, jei pastebėjote – nei politika, nei švietimu. Savanaudiškumo labai daug, narcisizmo.

Per tuos metus palaidojome gerus dalykus. Tad užaugo karta, kuri nebeprisimena tokio teatro, koks mus, jaunus, atvedė į šį meną. Mes juk teatru kvėpavome.

O dabar pažiūrime vieną kitą spektaklį ir konstatuojame, kad mums nepatinka.

Bet ateina publika, kuriai kaip tik patinka toks situacijų komedijų teatras – aiškus, banalus ir paprastas.

Pažiūrėkite, kokie siužetai: meilužis už spintos. Ar problema, kokį meilužį turi mano žmona? Žmonės juokiasi, jie tai supranta.

- Diagnozė paprasta: kol kas jis nereikalingas, nes Nacionalinio dramos teatro repertuare jis buvo atsitiktinis akibrokštas, o ne sistemos dalis.

Sistema dvidešimt metų nesibeldė į žmogų.

Mano biografijoje jis nebuvo atsitiktinis. Neseniai tame pačiame teatre buvau pradėjęs repetuoti prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos „Meną“. Nepavyko. Pajutau, kad neuždegu aktorių. Atsisakiau.

Dabar atsirado plepėjimo teatras, plepėjimo kinas, plepėjimo serialai.

Purškimas žodžiais. Gali taip vaidinti mėnesius, šimtmečius. Vakare ir ryte – visada tas pat.

Tik paklausykit, kaip jie kalbasi: „Tu grąžinsi man milijoną?“, „Grąžinsiu“, „Gerai“; „Aš tavo mamą užmušiu“, „Tikrai užmuši? Gerai“; „O Edzka savo žmoną papjovė“, „Aha, gerai“; „Važiuojam į Nidą?“, „Važiuojam“.

Man tokie dialogai primena vaizdą šiukšlyne, kur mėtosi laikraščių skutai, žurnalų viršeliai, kažkokios antraštės ir iš jų sudaromas pokalbis.

Plevėsuoja – tai iš vienos vietos, tai iš kitos. Kažką nužudė, kažkas su kažkuo pagulėjo... Viskas „gerai“.

- Ne. Aš ir turiu nueiti. Ateina kiti. Kiekviena karta padaro savo. Matau, kad esu nebereikalingas scenoje. Labai aiškiai pasakysiu, kodėl.

Jei V.Masalskis pasako, kad „gyvenimas – šūdas“ arba „mylėkite gyvenimą“, tai skamba kaip tėvų pamokymai vaikams.

Kai ateis jaunas žmogus ir pasakys nuo scenos tą patį, tada jo klausys.

Amatą, kurio aš išmokau, dabar stengiuosi perduoti savo mokiniams Vilniaus kolegijoje.

Kad jie galėtų kurti mokėdami. Kad jie žinotų, kas yra scenos ženklai, kas yra prasmė. Kas skanu, kas neskanu. Bandau įskiepyti skonį. Dėl to mes būname kartu – dirbame, mokomės, valgome.

Krikščionybė – gražus, bet dabar nuvalkiotas žodis. O aš jame įžiūriu labai svarbią misiją – tarnavimą kitam. Menui, kitam žmogui. Krikščionybė man nėra šventųjų paveikslų apšlakstymas. Man tai – kova.

- Savo naujausiu spektakliu „Pasaulio gerintojas“ Nacionaliniame dramos teatre jūs kaip ir pasišaipėte iš tų visuomenės „šventųjų“, kurie garbinami už praeities nuopelnus, o iš tikrųjų tėra bejėgiai paliegėliai?

- Mes tokiais pavirtome. Povų paradai. Kalbame apie pasaulio gerinimą, o iš tikrųjų jį griauname.

Žiūrėkite, kas vyksta „Pasaulio gerintojo“ scenoje: visa kuo neįgalus žmogus sėdi, bezda, o jo ateina apdovanoti.

- Vaidinčiau mielai.

Bet gal svarbiau, ne ko aš noriu, o ko reikia: įsiklausyti į pašaukimą. Ir kai aš galvoju apie tai, matau žmogų, kuris ateina į teatrą ir į kurį teatras turėtų kreiptis.

Į ką mes kreipiamės atėję į sceną? Kas mums svarbu – ar kad mus aprašytų „Lietuvos rytas“, ar kad išgirstų žmogus, sėdintis teatro salėje?

Tas žmogus išdraskytas reklamos, ekonominės situacijos. Jis gyvena laikinumu, jam skamba telefonas kas tris minutes, iš to telefono sklinda debiliška muzika. Ir aš turiu šį žmogų sustabdyti, veikti.

Informacinis teatras, koks dabar vyrauja, neveikia žmogaus. Jis tik rodo, koks aš – teatras – gražus.

Ta beprasmybė anksčiau ar vėliau išnyks, bus pamiršta, kaip nuolat pamirštamas nieko žmogui neduodantis teatras, nors juk artistai vaidina kasdien.

Tai dingsta kaip dūmas. Ir šiandienis teatras taip dings.

Turi ateiti prasmė. Negali būti, kad beprasmybė laimėtų. Taip nebūna.

- Sukūrėme „Trupę P.S.“. Turime porą spektaklių – „Kalnas“, „Publikos išplūdimas“. Visą laiką leidžiame kartu. Valandų neskaičiuojame.

Rugsėjį išvažiuosime vaidinti „Kalno“ į festivalį Lione Prancūzijoje. Šią savaitę rodėme Peterio Handke's „Publikos išplūdimą“ Šiauliuose, studentų teatrų festivalyje.

Bandysime toliau laikytis kartu. Kaip šeima.

O „Fojerbachas“? Turbūt kol kas jo nereikia.

Jis savo atliko ir nueina. Tai natūralu. Daug kas iš mūsų nori likti amžinai. Nereikia.

„Tą pat akimirką, vos scenoje pasirodžius V.Masalskiui, supranti, kad jo vaidinamas herojus turėtų būti šios scenos valdovas, o yra paverstas juokdariu, privalančiu įrodinėti, jog ką nors sugeba. Režisierius pjesės situaciją kiek įmanoma priartina prie realios: pasirodo scenos darbininkai, suderinamos šviesos, kažkur tarp žiūrovų didžiulėje tamsioje salėje sėdi Š.Puidoko vaidinamas Režisieriaus asistentas.“

(„Mūzų malūnas“, „Lietuvos rytas“, 2006 m.)

„V.Masalskio Fojerbacho drąsi, užtikrinta laikysena, karšta ir emocionali kalba smarkiai kontrastuoja su abejingu, nuolat telefonu kalbančiu Š.Puidoko Asistentu. Fojerbacho kalbėjimas yra monologinio pobūdžio, Š.Puidoko vaidinamas Asistentas – tai Fojerbacho katalizatorius, bet ne aršus puolėjas: būtent Asistento bukumas provokuoja Fojerbachą toliau aiškinti apie aktoriaus misiją, deklaruoti turinio, o ne formos teatrą.“

(„7 meno dienos“, 2006 m.)