Bažnytinio paveldo muziejuje vyksta Lietuvos dailės istorikų draugijos viešųjų paskaitų ciklas „Lietuvos dailės istorijos eskizai“. Balandžio mėnesį paskaitoje dr. Gabija Surdokaitė pristatys nuo XVI a. pab. visoje Europoje paplitusių skulptūrų rengimo tradicijos atgarsius Lietuvos kultūroje.
Rengiamųjų skulptūrų tradicija Europoje žinoma nuo XVI a. antrosios pusės. Italijoje garsiausia nuo XVI a. pab. rengiama Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra, Čekijoje (Bohemijoje) – nuo XVII a. aprengtoji Prahos Vaikelio statulėlė, Ispanijoje itin garsus „gyvųjų“, skulptūrų tipas XVII a. pr. susiformavęs Sevilijos skulptūros mokykloje.
Ši tradicija baroko laikotarpiu išplito ne tik visoje Europoje, bet ir pasiekė Lotynų Amerikos šalis, kur žinomos žmogaus dydžio Kristaus, dažniausiai vaizduojančios jo kančios scenas, ir Švč. Mergelės Marijos skulptūros buvo rengiamos natūraliais apdarais. Švenčių dienomis šios didelės skulptūros brolijų narių procesijų metu buvo talpinamos ant platformų ir nešamos mieste.
Rengiamųjų skulptūrų tradicija Lietuvoje vystėsi įtakota Europoje vykusių reiškinių. Tai susiję su potridentinės dailės įsigalėjimu ir yra vienas iš baroko kultūros bruožų. Atkeliavęs iš kitų kraštų Lietuvoje šis paprotys giliai įsitvirtino, o liaudies kultūroje išsilaikė iki pat XXI amžiaus. Ypač šis reiškinys būdingas Žemaitijai.
Rengtos religinės liaudies skulptūros šiame krašte gana dažnos. Paskaitoje bus kalbama apie bažnyčiose buvusias ir tebeesančias bei liaudiškas rengtas skulptūras. Bus aiškinama, kodėl jos rengtos, kokiomis intencijomis jie siūti ir kokią paskirtį atliko šie rūbeliai.