„Tik po 20 metų gali suprasti, ką darei ir kodėl. Aš scenoje esu ne tik dėl to, kad pats pajusčiau pasitenkinimą. Mes, menininkai, galime keisti kitų likimus, nes menas – tai kelias į žmonių širdį, sąžinę ir protą“, – kalbėjo V.Juozapaitis.
Gerbia savo publiką
Lietuvoje retai vyksta tokie ambicingi vokalinio meno koncertai kaip balandžio 16-ąją Kongresų rūmuose. Tądien V.Juozapaitis kūrybinę sukaktį minėjo su ištikimiausiais kūrybos partneriais.
Tai – Gintaras Rinkevičius ir jo vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, solisto mokytojas Vladimiras Prudnikovas, nuo pirmojo spektaklio scenoje V.Juozapaitį lydintis sopranas Sigutė Stonytė ir jo pasirodymų Šveicarijos operos festivalyje „Classic Openair“ partneris italas Mario Malagnini.
Vien pirmoje sukaktuvinio koncerto dalyje nuskambėjo du monumentalūs, didžiulio emocinio krūvio duetai ir arija iš Giuseppe's Verdi „Likimo galios“ bei jausmingos Don Žuano, Richardo Wagnerio „Tanhoizerio“ herojų išpažintys.
„Rinkausi aukščiausios prabos kūrinius, nes gerbiu publiką – norėjau pasidalyti su ja tuo, ką geriausia sukaupiau kūrybos kelyje, – aiškino dainininkas. – Mane įkvėpė ir partneriai – tikri scenos bendraminčiai, su kuriais niekada nereikia tartis, kad žiūrėtume viena kryptimi. Šis koncertas buvo lyg aukščiausios lygos parodomosios varžybos, o man – ir savotiškas pasitikrinimas. Norisi, kad žmonės nepamirštų: dar sugebu ne tik kalbėti“.
Džiugino ir bravūra
Negailestingiems televizijos šou dainininkų arbitrams patiems išeiti į sceną ir sukurti teatrą vien balsais bei artistine įtaiga, be jokios butaforijos – nelengvas išbandymas. Tačiau V.Juozapaitis, S.Stonytė, V.Prudnikovas pateisino tiek savo operinius titulus, tiek publikos lūkesčius.
Pirmoji – dramatiškoji – vakaro dalis net pribloškė dalį publikos solistų meistryste ir ištverme, o žaismingoji nudžiugino artistine bravūra.
V.Juozapaitis padainavo net savo scenos debiuto (jis įvyko Kauno muzikiniame teatre) numerį – Fredžio dainelę iš miuziklo „Mano puikioji ledi“. O skambant jo atliekamai Ūdrio dainai iš Vytauto Klovos operos „Pilėnai“, kuri nuolat lydi baritoną kelionėse po pasaulį, kartu dainavo ir salė.
„V.Juozapaitis neleidžia ramiai jaustis scenoje, – kalbėjo S.Stonytė. – Kartais pakeiksnoju jį mintyse dėl nepatogių staigmenų, bet joms nesipriešinu, įsitraukiu į žaidimą – ir spektaklis sualsuoja“.
Drąsos – net per daug
„Aš patekau į klasikinės muzikos pasaulį atsitiktinai. Bet jis tiesiog įaugo į mano gyvenimą, – prisipažino Vytautas. – Su juo susijusi visa mano veikla, šeimos gyvenimas“.
V.Juozapaitis juokavo per 20 metų sukaupęs labai daug drąsos – net neturįs ką su ja veikti. Mat jam pavyko aprėpti jau bemaž visus dominančius veiklos barus. Dainininkas, pedagogas, televizijos veikėjas nuo praėjusių metų vadovauja ir savo įsteigtam edukaciniam kultūros ir meno centrui.
„Paklausa didesnė už pasiūlą. Mūsų klientų amžius – nuo 9 iki 62 metų. Padedame jiems įgyvendinti svajones, atskleisti savo sugebėjimus, – nauja patirtimi dalijosi artistas. – Aš sukuosi lyg voverė rate. Bet tas bėgimas gamina energiją: nustosi bėgti – baigsis gyvenimas“.
* * *
Pelnė daug prizų
* V.Juozapaičio repertuare – beveik 50 pagrindinių ir antraeilių baritono partijų.
* V.Juozapaičio veiklą atspindi ne tik kritikų įvertinimai, bet ir apdovanojimai. 2003 m. V.Juozapaičio veikla įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
* Dainininkas yra pelnęs „Kristoforo“ laureato vardą, Metų operos solisto vardą (tris kartus), V.Juozapaičiui suteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius, taip pat Operos bičiulių draugijos apdovanojimas – „Kipro“ statulėlė, pelnytas Muzikų sąjungos Auksinio disko laureato vardas ir Auksinis scenos kryžius.