Anot M.Kunderos, būtis kupina nepakeliamos lengvybės, nes kiekvienas iš mūsų gyvena tik vieną kartą. Vieną kartą – tas pat, kas nė vieno; to, kas įvyksta vieną kartą, galėjo išvis nebūti. Vadinasi, kiekviename gyvenime slypi atsitiktinumas, kiekvienas mūsų veiksmas gali visiškai lemti likimą. Kad ir koks būtų mūsų pasirinkimas, jo neslegia pasekmės, vadinasi, jis nesvarbus. Veiksmai tampa nepakeliami, jeigu kaskart mąstytume apie pasekmes, todėl gyvenimą galima apibūdinti, kaip „nepakeliamą būties lengvybę“.
Milanui Kunderai šiemet balandžio 1 d. sukako 81-eri. Su savo žmona Vera jie gyvena Paryžiuje nuo 1975 metų. Mažoje gatvelėje kairiajame krante, netoli Monparnaso. Jų butas – vienas iš tų, kurie įsikūrę aukštutiniuose Paryžiaus aukštuose – chambres de bonne, ir jam būdingas mansardų žavesys – saulėti rytmečiai, žemos lubos ir skaisčiai baltos sienos. Vera Kundera rado jį pagal skelbimą „Le Figaro“ pačią pirmą dieną Paryžiuje.
Ji prisipirko augalų, sukabino paveikslus, kuriuos sutuoktiniai sugebėjo pasiimti iš Čekoslovakijos, palikdami šalį 1975 m. Iš pradžių planuota, kad jie važiuoja trumpam dirbti į Reno (Rennes) universitetą Bretanėje, o viskas baigėsi politine emigracija.
Pasirodžius romanui „Nepakeliama būties lengvybė“ Prancūzijoje (Čekijoje jis buvo išleistas tik 2006 metais Brno, rašytojo gimtajame mieste) Kunderai buvo 54 metai. Prancūzų spauda anuomet rašė, kad Monparnaso gatvėse rašytojas atrodė kaip pasenęs kaubojus – šviesiai mėlynomis akimis, pražilęs, su džinsais ir juodais marškiniais, užsegtais iki pat viršaus, – žinomas Kunderos kostiumas. Rašytojas buvo laikomas kvartalo įžymybe.
Romanas „Nepakeliama būties lengvybė“ iškart pateko į bestselerių sąrašus. Laikraštis „Liberation“ vadino ji „kietu“, „elegantišku“, „brandžiu“ – tarsi būtų kalbama apie naują Thierry Mugler ar Claude‘o Montana mados kolekciją.
Interviu Milanas Kundera pasakoja apie politiką ir kultūrą, naujus namus, draugus, savo gyvenimą Prancūzijoje, o daugiausia – apie „Nepakeliamą būties lengvybę“.
***
Prancūzai naujieną daro ne iš manęs. Gal mano knygos tapo „naujiena“? Tai yra jos tapo politine naujiena – bet tik todėl, kad politika yra naujienų objektas. Mane šiuolaikinis gyvenimas labiausiai stebina tuo, kokiu mastu žurnalistika – naujienos – pralenkia kultūrą. Kultūra pajungta tam pasaulio vaizdiniui, kurio vertybių sistemoje politika užima pirmą, aukščiausią, vietą. Tiek daug žmonių pritaria šiam vaizdiniui, kad savo kultūrą jie pažįsta tik iš žurnalų – paprasčiau tariant, jie nuvertino ją iki „naujienų“ lygio arba, taigi iki politikos. Nesąmoningai. Dažnai kupini gerų norų.
***
Ar mano tikrasis gyvenimas Čekoslovakijoje, tarp savo tėvynainių ar jau Prancūzijoje, kur apsistojau? Ar aš gyvenu anapus šio buto, šios gatvės, šios šalies? Ar priimu savo gyvenimą Prancūzijoje – čia, kur esu iš tikrųjų – kaip savo tikrąjį gyvenimą? Aš pasirinkau Prancūziją. Tai reiškia, kad gyvenu tarp prancūzų, bendrauju su kitais prancūzų rašytojais ir intelektualais. Čia labai turtingas intelektualinis gyvenimas, o mums tai reiškia būrį draugų, kurie patys savaime yra apsauga nuo panašių klausimų. Tai reiškia, kad ar aš Prancūzijoje „namie“, ar ne – aš čia turiu puikių draugų, su kuriais jaučiuosi namie.
***
Romane „Nepakeliama būties lengvybė“ – gaudynės, kuriose Nietzsche‘s „sunkiausia našta“, jo amžinojo sugrįžimo idėja, vejasi Parmenido idėją apie „lengvybę“ pasaulyje. Šias gaudynes, šį romaną pradėjau prieš 25 metus. Idėja buvo, bet aš viską sugadinau... Viskas, kas man liko – du herojai: Tereza ir Tomas – ir scena, kurioje Tomas žiūri pro langą ir galvoja: einmal ist keinmal, tai yra vieną kartą – tas pat, kas nė vieno. Vieno karto negana.
Turima omeny, kad žmogus, gyvenantis savo vienintelį gyvenimą, pasmerktas vieninteliai fatališkai patirčiai. Jis niekada negali sužinoti, ar buvo geras ar blogas žmogus; ar mylėjo, ar tai buvo tik meilės iliuzija. Jis tampa vis vyresnis, įžengia į kiekvieną savo gyvenimo akimirką visiškai nekaltas, o vieną gražią dieną atsibunda senas – net nežinodamas, kas yra senatvė. Jo senatvė – tiesiog naujausia gyvenimiška patirtis. Jis įžengia į ją lygiai toks pat kvailas, koks atėjo į šį pasaulį. Ši idėja mane persekiojo 25 metus.
***
Iš pradžių buvau visiškai nepasiruošęs rašyti. Atsidūręs Prancūzijoje, norėjau pamėginti iš naujo, bet vis dar buvau nepakankamai pasiruošęs. Teturėjau du herojus, vieną sceną ir sunkumo ir lengvybės klausimą. Tai buvo iracionalus klausimas, ir aš žinojau, kad net Nietzsche‘es idėja apie amžiną sugrįžimą buvo šio iracionalaus klausimo racionalizacija. Aš ieškojau formos, kad visa tai išreikščiau. Tikėjausi sukurti kažką panašaus į kontrapunktą, polifoninę formą.
Bet, matote, ketinimas buvo gerokai sudėtingesnis nei rezultatas. Pavyzdžiui, norėjau sukurti kontrapunktą tarp Goethe‘s ir Bettinos, jo jaunosios gerbėjos, bet atsisakiau šios idėjos. Pagaliau supratau, kad noriu parašyti tiesiog meilės istoriją. Goethe ir Bettina išmokė mane, kad neįmanoma parašyti meilės istorijos, kad tuo pat metu neparašytum sentimentalumo kritikos.
***
Manau, apie meilę reikia rašyti kuo skeptiškiau. Sentimentalumas (tai, ką vadiname jausmais) – dvilypis ir dažnai apgaulingas. Visų didžiųjų apgavysčių privačiame gyvenime ir politikoje pagrindas – „tikri“ jausmai. Jausmai leidžia jums elgtis tam tikru būdu; jie pateisina jus, pateisindami save. Politikoje matote žmones, kurie daro neįtikimus, siaubingus dalykus, o tai paprastai yra žmonės, skatinami taurių jausmų, entuziastingų idėjų, kurios išties yra nežmoniškos.
Taip vyksta nuolat, visą gyvenimą. Kartais jaučiu neapykantą. Rėkiu. Daužau kumščiu į stalą. Mano mintys – baisios. Žinau, kad mano neapykanta idiotiška. Žinau, kad tuščiai švaistau energiją. Žinau, kad tai žeminantis ir destruktyvus dalykas, bet mano neapykantą iš dalies pateisina tai, kad aš sugebu jausti. Tas pat – su meile. „Meilės“ kalba – kalba apie jausmus, pateisinančius blogą elgesį. Bet koks elgesys, likęs po to, kai jam buvo pritaikytas skepticizmas, tai – meilė. Bent jau tokia mane domina kaip rašytoją.
***
Pirmiausia atsiranda ne herojai, o jų temos. Herojus egzistuoja dėl tam tikros temos, idėjos. Pavyzdžiui, „Nepakeliamos būties lengvybės“ veikėja Tereza yra moteris, kuri prastai jaučiasi savame kūne. Ji – mano būdas paklausti: kas yra kūnas? Kodėl mes turime tuos kūnus, kuriuos turime? Tam tikra prasme, kūnų buvimas – pirmoji prievarta prieš mus. Tokiems žmonėms kaip Tereza ši prievarta – pagrindas, gyvenimo centras.
Įdomu, kad detalės, kurias naudojant paprastai aprašomas žmogus (kaip jis ar ji atrodo? Ką jis ar ji vilki?), dažnai pasirodo nereikšmingos, paviršutiniškos, kai mėginate sukurti herojų, personažą. Tarkime, Tomas: nerasite šio veikėjo aprašymo. Galite jį įsivaizduoti, bet aš neturėjau tikslo jo aprašyti, juk Tomas neturi nieko bendra su fizinėmis detalėmis. Tomas ir yra tik detalės, charakteristikos, būdingos jo – pavadinkime tai – pagrindine egzistencine tema.
Negalėčiau apibūdinti ir savęs. Jeigu ir mėginčiau, tai baigtųsi niekuo. Mano gyvenime, kiekvieno žmogaus gyvenime yra daugybė motyvų, daugybė temų, ir aš nežinau, kuri iš jų pati svarbiausia.
Žmogus – viso labo tai, koks yra jo įvaizdis. Filosofai gali mus įtikinėti, kad visiškai nesvarbu, ką apie mus galvoja pasaulis, gali tvirtinti, kad svarbiausia yra tai, kas mes esame iš tikrųjų. Bet filosofai nieko neišmano! Mes juk gyvename su žmonėmis, mes – ne kas kita, o tai, kaip žmonės mus priima. Galvoti apie tai, kokius mus mato kiti, ir stengtis, kad mūsų įvaizdis būtų kuo patrauklesnis, laikoma veidmainyste arba apsimestine vaidyba. Tačiau ar egzistuoja koks nors tiesioginis kontaktas tarp mano ir jų „aš“ be tarpininko – kitų akių?
Kuo sunkesnė našta, tuo mūsų gyvenimas artimesnis žemei, tuo jis tikresnis ir teisingesnis.