Šitas „Meno forto“ spektaklis kažkodėl iš anksto sukelia baimę. Baugu J.W.Goethe‘s poemos, kurią vargu ar daugelis įveikė, kai ėmėsi skaityti? Kaip „Meno forte“ juokaujama, „Fausto“ bijo ne tik lietuviai, - gal net pats Goethe išsigąstų, šiandien perskaitęs savo sudėtingą poemą.
Tačiau tai – apie literatūrinį kūrinį, ne apie E.Nekrošiaus spektaklį. Visi, kas žiūrėjo E.Nekrošiaus „Faustą“ ar rašė apie jį, pastebėjo ne tik režisieriaus sukurtų „prasmių tirštumą“, bet ir paprastumą. O kas visai netikėta „Faustui“ ir sukelia džiaugsmą – tai yra sąmojingas kūrinys. Ir pabandyk po to užsidaryti su knygomis tarp keturių sienų! Iškart tapsi „Fausto“ ironijos taikiniu.
„Nors įsukti tragedijos smagračiui prireikė keturių ilgų sceninio laiko valandų, atrodo, kad sudėtingiausia filosofinė materija Nekrošiui pakluso neįtikėtinai lengvai. Viskas paprasta jo scenos knygoje“, rašė po premjeros rusų teatro kritikė Aliona Karas.
Šmaikštus ir žavingas vienišius
Pagrindinė spektaklio našta tenka Faustą vaidinančiam Vladui Bagdonui. „Faustas“ – itin reta prabanga matyti aktorių, kurį įvairių šalių teatro vertintojai apibūdina kaip didį tragiką, kokio net lyginti nėra su kuo.
„O Faustu jis suvaidina tai, kas neįmanoma – žmogų, pajutusį žudančią tuštumą, suvokiantį pavojų ir neatsisakantį pastangų atspėti bei įveikti ją“, apibūdino rusų teatro kritikė Jelena Gerusova.
Lietuvių teatrologė Rasa Vasinauskaitė pastebėjo, kad, palyginus su kitais spektaklio veikėjais, „Faustas – tai tarsi tamsesnių, santūresnių ir griežtesnių spalvų vienišius, dvejojantis ir atsargus, su širdį draskančia nežinomybe, apsėdusiomis protą mintimis, bet kartu ir „įkvepiantis“ mokytojas, šmaikštus, žavingas, užkrečiantis, sąmojingas.
Vladas Bagdonas čia tarsi groja savo kūnu, lengvai įveikdamas įmantrią plastinę Fausto vaidmens partitūrą, intonacijomis, išdėliodamas kuo tiksliausius savo ilgų monologų akcentus, bet svarbiausia - kiekviena jo reakcija tokia gyva ir reali, kiekvienas nuotaikos pasikeitimas, jausmo lopinėlis tokie tikri ir gimę taip spontaniškai, kad į spektaklio gelmę nori leistis kaip Faustas ir paskui Faustą“.
Kalbu ir ne viskuo tikiu
O kaip jaučiasi aktorius, kai artėja seniai nerodytas spektaklis, kur teks vaidinti tokį didelį ir svarbų vaidmenį? Su V.Bagdonu kalbėjomės apie tai dar kovo pradžioje.
Paskutinį kartą V.Bagdonas buvo vaidinęs „Faustą“ Tbilisyje pernai metų spalio pradžioje. Kas dėjosi aktoriaus sieloje, kai buvo likęs maždaug mėnuo iki „Fausto“ sugrįžimo į Vilniaus sceną po dvejų metų pertraukos?
- „Fausto“ bijau, nes aš jo nemėgstu, - sakė V.Bagdonas. - Nežinau, kodėl esu nusiteikęs prieš savo vaidmenį. Nemėgstu tiek ilgai būti scenoje vienas. Pradedu jausti vis didesnį kompleksą.
„Fauste“ didelę laiko dalį lieku vienas su tokiom, sakykim, deklaratyviom tiesom. Aš kalbu tas tiesas ir, atvirai pasakius, ne viskuo tikiu.
Per „Fausto“ repeticijas ginčijausi su Nekrošiumi, ir labai aštriai dėl teksto vertimo. Jis užsispyręs sakė, kad Leono Švedo vertimas geriausias. Tas 1944 metų vertimas sunkus, griozdiškas, versta pažodžiui, nėra jokių sąskambių. Citavau Nekrošiui ironišką Josifo Brodskio eilėraštį ir apie „Faustą“, ir apie Goethę. Per šiurkščiai čia šneku, bet turbūt pirmą sykį rimtai nesutapo mudviejų nuomonės.
O be to, kai Faustas ima šauktis dvasių, aš esu pasimetęs – nežinau, kas tos žemės dvasios. Kaip pats Goethe įsivaizdavo tas dvasias? Kelis kartus skaičiau „Faustą“ ir galvojau, kad Goethe turbūt pats neatsimena, ką parašė. Tūkstančiai linijų. Pavydėjau truputį Goethe‘s tokiam plačiam mąstymui, bet nuo to vistiek man nepagerėjo.
Ir aš tikrai nepasakysiu, kad tai mėgstamiausias mano vaidinimas. Goethe man išvis atrodo šiek tiek sausas, racionalus, nepaisant jo romantiško įvaizdžio.
Nesakau, kad išeinu vaidinti ir visą laiką priešinuosi. Atvirkščiai – nesipriešinu tiktai kol vaidinu. Bet prieš spektaklį ar po spektaklio aš jaučiuosi nesavam kaily, nes neatpažįstu savęs personažo aplinkybėse.
Turiu dar kitą bėdą. Su amžium pradėjau privengti arba bijoti teksto. Bijau jį užmiršti. Nenoriu nusivažiuoti iki beprotybės ir kartotis visą tekstą, likus vienai minutei iki išėjimo. Ir vis dėlto ilgainiui atsiranda fobijos. Jas reikėtų naikinti, bet... Pažiūrėsim.
Išgyvenau vieną tokią istoriją. Po to, kai du mėnesius sėdėjau Lenkijoj, ir mes su Elmo Nuganenu repetavomome Gombrowicziaus „Sutuoktuves“, - premjera buvo Liublino festivalyje 2004 metų spalį, - kitą rytą aš turėjau skrist į Peterburgą vaidinti Otelo. Atskridęs prisėdau perkąsti, bet jausena nerami.
Trečią valandą „Otelo“ repeticija, šeštą spektaklis – o aš tik ką iš lėktuvo po premjeros Lenkijoje. Pradedam repetuoti, ir staiga suprantu, kad visiškai nemoku Otelo teksto. Nė vieno sakinio. Paprašau paduoti man pirmą repliką. Ten didelis mano monologas priešais valtelę. Eilutę pasakau, kurią man paduoda, ir prašau kitos eilutės. Po to prašau trečios. Nieko neprisimenu.
Likus gal dešimčiai minučių iki spektaklio, nusprendžiau pabėgti. Eikit visi sau... Vistiek nepasakysiu nieko. Tos dešimt minučių taip ilgai truko. Galvoju: kada aš pradėsiu bėgti? Apsirengęs jau esu. Nusivilkt reikia Otelo kostiumą. Visi vaikšto, šurmuliuoja – pirmyn atgal. Kaip dabar man bėgti? Pasislėpti čia pat gal netoliese?
Išėjau vis dėlto į sceną. Įsijungė pasąmoninis varikliukas ir viską jis man tvarkingai atkalbėjo. Papasakojau po spektaklio Nekrošiui, kad norėjau pabėgt, tai jis pasakė tokią man ne visai patikusią frazę: „Na ir būtum pabėgęs – ir kas būtų? Niekas“. Žvilgtelėjau į jį ir toliau nebenorėjau ta tema šnekėti.
O kas atsitiko? Buvau pripratęs prie vienos kalbos ir turėjau per staigiai persiorientuoti į kitą kalbą. Jau lenkiškai galvoti buvau pradėjęs. Ir lietuviški Otelo žodžiai buvo prispausti po lenkišku tekstu. Todėl atsirado visiška nežinomybė: kur aš esu, ką aš veikiu ir ką sakau? „Otelo“ repeticijoje jaučiausi visiškai svetimas, iš kito pasaulio. Siaubo filmas mano galvoj sukosi. Dingsiu, į Sibirą išvažiuosiu... Vos ne iki nuosprendžio sau prisigalvojau.
Kelios priežastys artisto siaubui
Kitas pašnekesys su aktoriumi vyko po „Fausto“ – sėkmingai suvaidinto, dėkingai priimto. Daviau V.Bagdonui paskaityti tai, ką jis kalbėjęs apie „Faustą“ prieš mėnesį.
- Jeigu tai būtų ne jūsų, o kito artisto mintys, ką galvotumėte apie jį, šitaip kalbantį apie savo vaidmenį?
- Priklausytų nuo to, koks jis artistas. Jeigu jis tą deklaruoja dažnai, gal tikrai manyčiau, kad vaidina. Bet savo nuotaikas pažinau.
- Tai viso labo tos dienos rakštis, ar ne? Bet būsena artėjant spektakliui keitėsi?
- Artėjant spektakliui, gal nebejutau jaudulio. Nusiteikiau: kaip bus, taip bus. Nepaisant to, dviejų valandų repeticijų, kurias turėjome prieš spektaklį, buvo per maža. Reikia nors dieną turėti. Bet jeigu Nacionalinio teatro nuoma tokia brangi, tai ir repeticijų sąlygos tik tokios menkos.
Mane prieš spektaklį kartais apima pašėlęs nervas, kuris sugadina sveikatą ir gali atsitikti taip, kaip Prancūzijoje. Iš siaubo. (Pernai Paryžiuje vieno iš dešimties „Fausto“ spektaklių metu aktoriui teko iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Spektaklis kiek vėlavo, bet įvyko – R.O).
Yra kelios priežastys: teksto gausybė, fizinis artisto pasirengimas, seniai vaidintas daiktas. Pats nežinai, kaip tu atgaminsi visas emocijas. Net neįsivaizduoji.
Gali skaityt tekstą ir matyti kitokius, gal visiškai nebūtinus vaizdinius. Kai kas išgriūva iš atminties – kaip akmuo nurieda. Žinodamas, kad vistiek reikės viską atgaminti, pradedi šiek tiek baimintis.
- Ar buvo dar nors vienas vaidmuo, kuriam šitaip priešinotės? Otelas? „Dėdės Vanios“ Serebriakovas? Pirosmanis?
- Otelas man buvo aiškus visiškai. Serebriakovas man buvo įdomus. Gal su Pirosmaniu turėjau truputėlį daugiau problemų. Maniau, kad tam tikras vidinis pasyvumas scenoje gali būti įdomus. Ne konfliktas, ne riksmas – pats buvimas.
Bet paaiškėjo, kad kartais pakliūni į nudavinėjimo būvį. Neva esi. Supratau, kad negali būti nieko nekonfliktiško. Net ir benamis, stovėdamas prie šiukšlių dėžės, konfliktuoja su pasauliu, o ne susitaikęs yra.
Mano išeities pozicija, nusistovėjusi patirtis: visada ieškau kaltės jausmo. Ne bagdoniškos, o vaidmens. Stengiuosi arba išteisinti tą žmogų, kurį vaidinu, arba mėginti pabėgti nuo tos kaltės. Arba mėginti nugramzdinti dar labiau.
Neatradau to dramaturgijoje. Atrasdavau poezijoje – Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, Sigito Gedos. Gal net Juozo Baltušio „Sakmėje apie Juzą“. Nesakau, kad puoliau tai vykdyti iš karto. Bet toji pozicija man padeda.
- „Faustas“ vėl artėja. Ir vėl ta pati siaubo nuojauta?
- Dabar mažesnė pertrauka tarp vaidinimų. Iki tol – dar „Juodasis strazdas“ Peterburge ir „Sudie, idiotai“ Menų spaustuvėje. Šį balandį vaidinau labai daug spektaklių. Vos ne kas vakarą – kaip studentas.
„Faustas“ – už vandenyno, aktorius – į Peterburgą
Po balandžio 28 d. „Fausto“ dekoracijos išplauks į Meksiką, kur spalio mėnesį E.Nekrošiaus spektaklis bus vaidinamas tris kartus. Vėliau – Peterburgas ir Maskva.
Peterburgo teatro festivalis „Baltijskij dom“ laukia ir E.Nekrošiaus „Otelo“, kur pagrindinį vaidmenį atlieka V.Bagdonas. Aktorius į Peterburgą pakviestas ir Veničkos vaidmeniui spektaklyje „Maskva-Petuški“. Kūrinį pagal Venedikto Jerofejevo poemą festivalio „Baltijskij dom“ atidarymui“ statys ukrainiečių kilmės režisierius Andrejus Žoldakas.
Netrukus V.Bagdonas parengs savo vadovaujamo aktorių kurso diplominius spektaklius ir išvyks repetuoti į Peterburgą. Taigi, trečiadienį – paskutinis sezono „Faustas“ Vilniuje.