- Esate nepažįstami lietuvių teatro ir šokio mėgėjams. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kas yra „Mute Comp. Physical Theatre“?
- „Mute Comp.“ – tai fizinio teatro trupė, kurią mudu su kolega choreografu Jacobu Stage įkūrėme dar 1999 m. Manyčiau, per šį dešimtmetį mums pavyko suformuluoti savitą teatrinę kalbą, daugiausiai paremtą miesto, jo bendruomenės gyvenimo ir mažyčių kasdienybės stebuklų tematika, kurią visuomet stengiamės perteikti universalia, visuose kraštuose suprantama kūno kalba. Stengdamiesi visuomet pabrėžti savo individualumą, scenoje atiduodame visą save, dirbame, jei taip galima pasakyti, „ant žmogiškų galimybių ribos“, kas neretai veda ir į fizinę riziką. Mėginame mesti kūnui tam tikrą įššūkį, tad bent jau kelių nusibalnoti – tikrai nebijome.
- O kuo ypatingas pats fizinio teatro fenomenas? Kokia jūsų kuriamo scenos meno esmė?
- Mudu su J.Stage turime ir dramos aktorių, ir šokėjų išsilavinimus, tad, paprastai tariant, darome tai, ką geriausiai mokame: kaip pirminį kūrybinį impulsą imame tekstą ir įprastą, personažų kūrimu pagrįstą, dramos teatrą, kurį mėginame derinti su šiuolaikinio šokio plastika. Ant šios, pakankamai siauros ribos, skiriančios tradicinį teatrą ir modernųjį šokį ir balansuojame, per šių dviejų žanrų žaismę stengiamės sukurti savitą fizinę kalbą su unikaliu judesio ir kūno technikos žodynu.
- Kodėl būtent fizinis teatras? Kas lėmė šio žanro pasirinkimą?
- Galima sakyti, jog fizinio teatro link mudu su J.Stage nukreipė tarpdisciplininė mudviejų patirtis: be teatro ir šokio, mano kolega ir „Mute Comp.“ spektaklių bendraautorius dar užsiima menine fotografija, režisuoja kino filmus, o aš – tapau, kuriu ir skaitau vadinamosios „Slam“ poezijos kompozicijas. Vargu, ar mūsų trupės kūrybą galima priskirti kokiam nors konkrečiam metodui ar mokyklai. Mus bene stipriausiai veikia šiuolaikinės meno formos – vaizduojamasis menas, kinas ir muzika – ir iš jų kylančios naujosios meno formos: gatvės šokis, nebylusis teatras, naujojo cirko elementai ir daug kitų dalykų.
- Jūsų spektakliuose ne sykį dalyvavo įvairių stilių ir žanrų muzikantai. Muzikalumui, kiek suprantu, teikiate ypatingą svarbą?
- Be abejo. Štai ir naujajame „Post Secret“ dalyvauja obertoninio-gerklinio dainavimo meistrė Choduraa Tumat iš Tuvių respublikos, esančios Sibiro gilumoje. Jos atliekama muzika ne tik formuoja spektaklio atmosferą, tačiau ir sukuria tam tikrą emocinę, spalvinę opoziciją mūsų nutrūktgalviškam šokiui.
Muzikinės abstrakcijos ir kūniško konkretumo derinys suteikia spektakliui tam tikro universalumo. Tai puikiai pajutome prieš keletą mėnesių, kuomet gastroliavome Kinijoje. Aš apskritai mėgstu sakyti, jog mūsų pasirodymai – tarsi roko muzikos koncertai. Juose kiekvienas žiūrovas atras kažką savo: nuo šelmiško farso žaismės iki tamsių ar melancholiškų nuotaikų.
- Šis teatrinis sezonas trupei „Mute Comp.“ – jau dešimtasis. Ar galima sakyti, jog naujausiu savo kūriniu „Post Secret“, kurį išvys ir „Naujojo Baltijos šokio“ publika, savotiškai apžvelgiate ir apibendrinate nueitą kūrybinį kelią?
- Sunku pasakyti – matyt tam dar reikia laiko. Niekada nekūrėme jokių manifestų, nekėlėme sau konkrečių ilgalaikių uždavinių, nekūrėme estetinių dogmų. Tiesiog stengiamės fiziškai ir dvasiškai kuo labiau priartėti prie žiūrovų. Tai – bene svarbiausias mūsų uždavinys.
***
Interviu parengė Šarūnas Kalpokas.