Šį vakarą Nacionalinėje filharmonijoje gyvąja fortepijono legenda tituluojamas G.Sokolovas skambins Johanno Sebastiano Bacho, Johanneso Brahmso, Roberto Schumanno kūrinius.
Po koncerto menininkas neskubės išvykti. Jis rengsis Vilniuje kitiems pasirodymams ir keliaus po Lietuvą drauge su žmona ir dukterimi.
„Kai negali būti namuose, namus reikia pasiimti su savimi“, – juokavo G.Sokolovas, niekada nesiskiriantis su savo antrąja puse.
Sokolovų pora tiktai dvidešimt dienų per metus praleidžia savo namuose Sankt Peterburge. „Oficialiai mes gyvename Rusijoje, o realiai – lėktuvuose ir viešbučiuose“, – sakė muzikas.
- Jums patinka toks gyvenimas? – paklausiau G.Sokolovo.
- Svarbiausia gyvenime – daryti tai, kas patinka.
Man šiuo atžvilgiu pasisekė. Bet Sankt Peterburge aš koncertuoju tik vieną ar du kartus per metus, o dėl kitų pasiūlymų esu užsienyje.
Kai tarp koncertų yra kelios laisvos dienos ir būna sunku rasti repeticijoms fortepijoną, dažnai skrendu dirbti pas savo impresarijų į Italiją – ten yra savotiška mano kūrybos bazė.
Impresarijus yra pianistas, turi gerą instrumentą.
Po šiandienos koncerto taip pat būtume su žmona skridę į Italiją, jeigu ne mūsų idėja pakeliauti po Lietuvą.
Mudviejų duktė Marina vaikystėje vasarodavo Zarasuose, taigi mano koncertas Lietuvoje tapo gera proga aplankyti pažįstamas mielas vietoves.
Jau spėjome pabūti Trakuose, kuriuos esu matęs vaikystėje.
Pirmąkart Lietuvoje lankiausi 1962 metais vienos Vilniaus muzikos mokyklos kvietimu su muzikos mokyklos bendraklasiais.
Vėliau ne kartą koncertavau Vilniuje ir Kaune, bet tai buvo seniai.
- Anuomet grodavote su orkestrais, o dabar jau kelerius metus kviečiate tik į savo solinius koncertus. Kodėl?
- Solinės programos įdomesnės vien dėl to, kad atveria didesnę muzikos erdvę. Po ją gali nardyti daugiau kaip dvi valandas. Jei norisi pažinti muzikantą, geriausia eiti į jo solinį koncertą.
Čia pats sau esi dirigentas, orkestras ir solistas, gali tartis tik su savimi pačiu.
Stengiuosi taip organizuoti savo koncertinį gyvenimą, kad kuo ilgiau skambinčiau tą pačią programą.
Juk požiūris į kūrinius visą laiką keičiasi, jų traktuotės tampa vis brandesnės.
Tuo tarpu tą patį kūrinį grodamas su orkestrais kiekvienąkart savo muzikinę kelionę pradedi iš naujo. Tai lyg Sizifo darbas: rideni akmenį aukštyn, po to vėl nuleidi, kad ristum iš naujo. Tai slegia.
Be to, mokančius akompanuoti dirigentus suskaičiuotume vienos rankos pirštais.
Tikiuosi, daugiau niekada negrosiu su orkestrais.
- Jūsų nevilioja puikieji šio žanro kūriniai?
- Dar daugiau nuostabios muzikos yra parašyta fortepijonui solo. Ilgiausio gyvenimo neužtektų atlikti bet mažą jos dalelytę.
Kai dirbi su šimtu žmonių, niekada neužtenka repeticijų. O aš savo darbo dienos neriboju – groju, kiek man reikia.
Koncerto dieną visa salė priklauso tik man – tai būtina kontrakto sąlyga.
Turiu priprasti prie fortepijono ir salės akustikos, išbandyti instrumentą po derinimo.
Tiesą sakant, idealiai tvarkingų fortepijonų apskritai nebūna, kaip ir visiškai sveikų žmonių. Todėl aš nelinkęs prisirišti prie vieno instrumento.
Kai kurie didieji pianistai – pavyzdžiui, Vladimiras Horowitzas, Arturo Benedetti Michelangeli – vežiodavosi su savimi fortepijonus. O aš mėgstu išbandyti įvairius instrumentus – visą laiką groti tuo pačiu man būtų ne taip įdomu.
- Kaip jus nuteikia muzikos pasaulio išorinis blizgesys ir efektai, kurie, regis, vis labiau užgožia tikrąsias vertybes?
- Man atrodo, sensacijų ir blizgesio meno pasaulyje niekada netrūko. Tačiau laikui bėgant iš daugybės vardų lieka tik penki ar dešimt. Kartais net ne tie, kuriuos supo išskirtinė šlovė ir populiarumas.
Aš manau, kad kovoje su vidinėmis pagundomis tikri talentai laimi.
- Ar jums nesinori perduoti savo patirties kitiems?
- Dėsčiau fortepijoną net dvidešimt metų. Mokyti iš šalies gal ir atrodo paprasta – kažkam persakai, ką žinai.
Bet iš tikrųjų tam, kad ko nors išmokytum, klasė nebūtina.
Galima daug išmokyti ir koncerte. Čia muzikantas išsako viską, ką žino apie meną ir gyvenimą. Ką girdžiu aš, turi girdėti ir publika.
* * *
Pianistas stebino nuo vaikystės
G.Sokolovas pradėjo mokytis skambinti fortepijonu penkerių metų, o dvylikos surengė pirmąjį rečitalį tuometiniame Leningrade. Šešiolikmetis pianistas laimėjo aukso medalį P.Čaikovskio tarptautiniame pianistų konkurse Maskvoje.
Dar sovietmečiu atlikėjas daug kartų gastroliavo JAV. Šiandien jis nuolat pasirodo pagrindinėse Niujorko, Londono, Paryžiaus, Vienos, Berlyno, Miuncheno, Madrido, Zalcburgo, Romos salėse.
G.Sokolovas koncertavo su daugeliu garsių orkestrų, tarp jų – Niujorko, Monrealio, Miuncheno filharmonijų, Leipcigo „Gewandhaus“, Amsterdamo „Concertgebouw“. Jo scenos partneriai buvo batutos korifėjai M.W.Chungas, V.Gergijevas, N.Jarvi, S.Oramo.