Greta šio ciklo rengėjo ir sielos Lietuvos kamerinio orkestro (meno vadovas Sergejus Krylovas) muziejaus rožyne grieš ir uostamiesčio kolektyvas – Klaipėdos kamerinis orkestras.
Klaipėdiečiai prieš metus atvertė naują kūrybos puslapį – jiems vadovauti pradėjo vilnietis violončelininkas, tarptautinių konkursų laureatas Mindaugas Bačkus, iškeitęs dėl šio darbo sostinę į Klaipėdą.
– Ar nesigailite išvykęs iš gimtojo Vilniaus? – paklausiau 37 metų M.Bačkaus.
– Sostinėje man nebuvo lengva. Penkerius metus buvau laisvasis menininkas – turėjau visą laiką sukti galvą, kaip išlikti.
Kai turi šeimą, tai vargina. Dėl to ir susidomėjau darbo vieta Klaipėdoje.
Dabar man nereikia galvoti, kaip uždirbti pinigų. Galiu nuo ryto iki vakaro groti, įgyvendinti kitas idėjas. Vilniaus man netrūksta.
Sostinė yra persisotinusi kultūros ir muzikos. Joje visi žino, kaip reikia groti, trykšta cinizmu ir nusivylimu. Vilniuje vadovaujamasi principu: visa muzika jau parašyta, bet ne visi pinigai paimti. O juk reikėtų galvoti, kaip sukurti ką nors gražaus.
Klaipėdoje radau daugiau idealizmo ir nuoširdžių žmonių. Čia mažesnis tempas, galima ramiau dirbti.
– Jaučiatės kaip šiltnamyje?
– Tiesiog turiu puikias darbo sąlygas: su orkestru naudojamės geros akustikos sale, studija, geros kokybės instrumentais. Aš galiu visiškai išreikšti save.
Gyvendamas Vilniuje ir turėdamas penkis aukštojo mokslo diplomus niekaip negalėjau gauti pedagoginio darbo. Labai norėjau pasidalyti su jaunimu sukauptomis žiniomis.
Tačiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje darbo vietų niekada nebuvo ir nežinia, ar bus. Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje nebuvo ir nebus.
Ėmiau senti, o dar nebuvau pradėjęs dėstyti. Kam tuomet tiek mokiausi, siekiau diplomų Lietuvoje, Anglijoje, stažavausi pas profesorius Amsterdame, rašiau disertaciją?
Kai nuvykau į Klaipėdą, man pasiūlė darbo E.Balsio menų gimnazijoje ir universitete.
Dabar dirbu po 15 valandų per dieną – jau truputį ir pavargau, bet jaučiuosi laimingas.
Galbūt kitas mano vietoje padejuotų dėl gyvenimo sąlygų.
Mes septyniese su žmona ir vaikais (M.Bačkaus mažiausiai dukrelei – penki mėnesiai. – Red.) gyvename dviejų kambarių bute. Bet man nieko netrūksta.
– Nejaugi vadovauti orkestrui nereikia specialių žinių ir įgūdžių?
– Niekada nebūčiau patikėjęs, kad vadovausiu orkestrui. Dažniausiai tai daro dirigentai arba labai žymūs atlikėjai.
Aš nediriguoju ir nesirengiu to mokytis. Tačiau styginių orkestras – beveik tas pat, kaip išplėstas kvartetas ar kvintetas, o kamerinis muzikavimas yra mano profesija.
Kai reikia, į atskiras programas pasikviečiame ir dirigentų, bet stengiamės išsiversti be jų.
Mano įsitikinimu, orkestras be dirigento groja geriau, nes muzikantai įlieja daugiau asmeninės iniciatyvos.
Muzikavimas be dirigento suteikia žmonėms entuziazmo – jie jaučia, kad nuo jų daug priklauso, ir labiau stengiasi.
Kai koncertuojame be dirigento, groju orkestre kaip koncertmeisteris, o su dirigentu dažniausiai orkestre negroju.
– Per metus surengėte daugiau negu 40 koncertų. Tokia didelė jūsų muzikos paklausa?
– Klaipėdos publika – pasyvoka. Kai uostamiestyje tik buvo atidaryta nauja koncertų salė, žmonės plūdo į orkestrų koncertus. Dabar susidomėjimas koncertais atslūgęs – gerai, jei susirenka 100 ar 200 žmonių.
Manau, Vakarų Lietuvoje nėra akademinės muzikos renginių lankymo tradicijų. Mums reikia užsiauginti publiką. Bet, aišku, ne pataikavimu.
Neseniai pristatėme džiazo projektą su Neda Malūnavičiūte – klausytojų susirinko beveik pilna koncertų salė.
Tačiau yra riba, kurios neperžengsime, – populiariosios muzikos tikrai negrosime.
Menas ir muzika yra tam, kad irkluotume prieš srovę.
Pataikaudami publikai, prisitaikydami prie madų neatliktume savo misijos.