Kiek šiandien tiems, kurie augo ir brendo su „Paskutine atostogų diena” (1964), „Gražuole” (1969), „Naktibalda” (1974), „Riešutų duona” (1977)?
Mes nepamiršome tų dramų, kurias patyrėme kartu su A.Žebriūno filmų vaikais. Išgyvenome klaikią paauglišką vienatvę, įžeidimus, išdavystę. Mokėmės atsitiesti neprisitaikę prie gniuždančios aplinkos.
Ir juoktis, kaip Linos Braknytės Vika „Paskutinės atostogų dienos” finale. Arba vėl šokti, kaip Ingos Mickytės Gražuolė.
– Jei mintimis sugrįžtate į savo aktyvios kūrybos laiką, kas jus labiausiai jaudina? – paklausiau A.Žebriūno jo 80-mečio išvakarėse.
– Pradedu galvoti, kiek savo filmuose nužudžiau žmonių ir kokį tai turėjo poveikį. Ši tema – iš pasąmonės. O joje – visokios velniavos. Staiga ima ir išlenda. Ir kas čia man dabar nurodė suskaičiuoti, kiek žmonių aš numarinau?
– Bet jūsų filmuose jie išeina simboliškai, kadro tolumoje, galima tik nujausti. Arčiausiai – „Riešutų duonos” Senelis, kai iš už lovos galo matyti atmesta jo ranka.
– O vaikų žaidimas televizijos filme „Mirtis ir vyšnios medis”? Ten mergaitė mokosi mirti, nes to reikia žaidimui. Čia pirmas I.Mickytės vaidmuo, tik po to ji vaidino „Gražuolėje”.
Man rūpi jos likimas. Ji žaidė mirtį. Repeticijos ilgos. Vis jai nepavykdavo įtikinamai parkristi. Matai, ji tų filmų nežiūrėjusi, kur krinta negyvi. Ji buvo kitokia – pas močiutę augo, buvo smetoniško auklėjimo, darželių nemačiusi.
Ir ji tapo gydytoja. Čia paradoksas: dabar gydytoja mato suaugusių žmonių mirtį, o ji pati susidūrė su tuo vaikystėje.
– Pirmame jūsų filme „Paskutinis šūvis” mergaitė ne žaidžia, o iš tikrųjų žūva. Ar tai irgi kankinantis atsiminimas?
– Živilė Jakelaitytė ją vaidino. Krito gulbės lizde. Bet su ja viskas greičiau įvyko, o Ingą mes tiesiog prispyrę „šaudėme”.
Vaikystės įspūdžiai išlieka visam gyvenimui – kaip gyvi paveikslai. Ypač tokie, kur tave ar skriaudė, ar neteisybę kokią jautei. Čia ne su lėlėmis žaisti.
Galų gale ir suaugusį žmogų tai veikia. Senelį „Riešutų duonoje” vaidino Leonidas Obolenskis. Jis man sako: „Arūnai, aš jau kažkelintame filme vaidinu mirštantį.”
Man toks šiurpas perbėgo. Atrodė, ims jis ir neatsikels mūsų filme. Suvaidins ir liks lovoje.
– Kitoje scenoje jūs Senelį „prikeliate” – juk jo anūkui atrodo, kad Senelis išskrido lėktuvu?
– Kai Maskvoje filmas buvo priimamas, komisija manęs paklausė, kodėl Senelis skrenda į Vakarus. Sakau, kaip jūs atskiriate, ar čia saulėlydis, ar čia brėkšta?
– Liubomiras Laucevičius jūsų televizijos filme „Turtuolis vargšas” suvaidino Akselį Džordachą, kuris nusižudo – įlipa į valtį ir nuplaukia. Aišku, kuo tai baigsis. Aktorius yra sakęs, kad jam teko kine ne kartą žūti, bet jis į tai žiūri kaip į darbą, jam nieko. Bet gal tik taip sako?
– L.Laucevičius gal stipraus charakterio. Stiprus, bet kartu ir jautrus. Jis pas mane atliko puikų vaidmenį, kietą tokį. Ir išplaukė į nežinią – dingo pasiėmęs kirvį.
Dar buvo užmuštas Remigijaus Sabulio Tomas Džordachas. Tai štai dar vienas.
– Algirdas Latėnas-Ansas su akmeniu išeina į jūrą „Kelionėje į rojų”. Irgi į nežinią?
– Ten buvo puikios maudynės. Bet jis – neišnaudotas aktorius. Ypač kine.
Ruošėmės filmuoti sceną, kur Ansas turėjo plaukti su savo žmona ir paskandinti ją.
Mes su A.Latėnu iš vakaro sutarėme: tu pasenk, nebūk vėjavaikis, būk senas nuo tos įtampos.
Neskubėkite, sako. Jis atsisėdo ant laivo galo. Valandą palaukėme. Koks veidas! Kaip jis pasikeitė! O jaunas tada buvo, nė trisdešimties neturėjo.
Bet mes apie Bronių Babkauską nieko nepašnekėjome.
B.Babkauskas-Raupys „Velnio nuotakoje” pardavė savo sielą katile sėdėdamas. Ir po „Velnio nuotakos” netrukus jis pats dingo iš šio pasaulio.
Tad ir pradėjau mąstyti, kiek nugalabijau žmonių. Ar tai veikia artisto psichiką?
– Gal pakalbėkime, kokį poveikį žmonėms darė jūsų filmai. Argi ano meto vaikas iš kokių nors kitų filmų galėjo gauti tokios stiprybės, kiek jos sėmėsi iš jūsų darbų?
– Mano filmai šiais laikais nuobodūs. Aš tai žinau. Ir iš viso filmai miršta. Labai retai kuris išsilaiko. Čia dar viena mirties problema. (Juokiasi.)
Kai sukome „Paskutinę atostogų dieną”, žinojau, kad tai bus iššūkis egzistuojančiai moralės normų skalei. Visuose filmuose priešinausi toms netikroms vertybėms, kurios buvo primestos. Tai viena pagrindinių mano kūrybos nuostatų.
Bet „Paskutinėje atostogų dienoje” ryškiausiai ignoravau to meto normas ir pasiūliau kitas vertybes.
Kalbu apie žmoniškumo saugojimą ir kartu tobulėjimą. Apie natūralias ir gamtos, ir Dievo padiktuotas vertybes. Palengvini sau gyvenimą, kai jomis pagrįsta tavo pasaulėžiūra, tavo kontaktai su žmonėmis.
Tada plečiasi akiratis, ieškai žinių apie tai, ieškai tokių meno kūrinių. Žmoniškumui ir tobulėjimui reikia dvasios peno, pažinimo.
Ši nuostata visą laiką gyva, nepaisant jokių politinių permainų. Ji egzistuoja, nesikeičia ir konfliktuoja su esama padėtimi bet kokiu laiku.
Jei ištveri, apgini savo moralines vertybes, kai tave spaudžia ar niekina, tada esi tam tikras disidentas. Bet ne politinis disidentas.
Dabar pirmąsyk apie tai šneku ir dar nesu iki galo viso to suformulavęs. Reikia rasti tikslų žodį.
– Jūs kalbate apie pasipriešinimą, bet – kinu. Juk taip?
– Pasipriešinimas irgi turi atspalvių.
Čia labiau dvasios pasaulis, ryšys su visata, gamtos nuostatomis. Tam reikia pastangų, kurios reikalauja ir kančių.
Negaliu pamiršti savo tėvo, kuris atkentėjo Sibirą, bet nieko nepasakojo. Tėvas filosofavo, prašė knygų atsiųsti. Su juo grįžusiu būdavo sunku kalbėti, nes aš buvau nepasiruošęs, o jis – taip pasikaustęs.
Tėvas samprotavo apie laisvę. Ir iš viso – apie žmogaus būseną. Kad žmogaus kančia nenueina veltui. Jei žmogus neišgyvena kančios, jis visatai nelabai reikalingas. Tėvas sakydavo: ta kančia padeda arba visatos racionalumui palaikyti, arba iracionalumui.
Čia aš tik bendrais bruožais, primityviai papasakojau. Tėvas išgyveno tokį pragarą, o jo mąstymo eiga, kad ir kokia ji būtų – tiksli ar naivi, – ji vis dėlto buvo velniškai tikra.
Tik konkrečiomis sąlygomis atsiranda filosofiniai apmąstymai apie būtį. Jų negalima sunaikinti, pašiepti todėl, kad jie yra labai tikri. Niekas negali sunaikinti to tikrumo.
Jubiliejinė šventė – kino teatre
Prieš gerus tris dešimtmečius A.Žebriūnas, klausinėjamas kinotyrininkės M.Malcienės, „Nemuno” žurnale kalbėjo: „Filme „Paskutinė atostogų diena” buvo vienas anaiptol ne formalus dalykas: mergaitė aprengta ta pačia taškuota suknute, kaip Laima novelėje „Paskutinis šūvis”. Sentimentaliai kalbant, buvo gaila tos „žuvusios” mergaitės. Čia ji tartum sugrįžo į gyvenimą, pratęsė grožio, gėrio žmoguje temą. Nes tyrumo nužudyti negalima.”
Aktorius A.Latėnas, paprašytas prisiminti Anso sceną su akmeniu filme „Kelionė į rojų”, atsakė, kad jokio slegiančio poveikio jis tada nepatyręs. „Sau galvoju, kad aš su tuo akmeniu kitame krante išėjau. Galbūt simboliškai – į kitą ir kitokį gyvenimą.”
Režisieriaus A.Žebriūno jubiliejus bus švenčiamas rytoj, rugpjūčio 8 d., 17 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis”, kur bus parodytas filmas „Gražuolė” ir dokumentinė juosta „Amžina mergaitė” (2009), kurios režisierius – belgas B.Crolsas leidžiasi į šio filmo heroję suvaidinusios I.Mickytės paieškas po 40 metų. Vakarą ves aktorius G.Girdvainis.