„Tai unikali erdvė vilniečiams ir miesto svečiams, kurie galėtų geros kokybės meninių renginių rasti ir toliau nuo Vilniaus senamiesčio, ištrūkę iš miesto į gražią Trakų apylinkių gamtą”, – kalbėjo parodos sumanytojas tapytojas Vilmantas Marcinkevičius.
Tiesa, šiemet aplink rūmus vykstantys parko tvarkymo darbai atbaido nemažai žiūrovų.
Vis dėlto didžioji dalis lankytojų drąsiai spraudžiasi pro vos pravertus metalinius vartus ir žvyrkeliu atkakliai klampoja iki rūmų.
Dalyvauja 15 menininkų
Užutrakio dvaro rūmuose net penkiolika žinomų Lietuvos menininkų surengė išties įspūdingą ekspoziciją.
Nemažai darbų publikai pristatoma pirmą kartą – kai kurie jų specialiai sukurti pasirinktoms rūmų salėms.
Neliko tuščia ir dvaro palėpė. Toje vietoje, kur anksčiau buvo rodomi teatro vaidinimai, šiuo metu galima pamatyti Kęstučio Grigaliūno paveikslus.
Na, o rūsyje pražydo rožės – ten įsikūrė fotografai su Gintautu Trimaku priešakyje.
Tiktų meno inkubatoriui
„Tik pamatęs restauruotas Užutrakio dvaro patalpas supratau, kad jos gali tapti parodų erdve.
Kol kas tokiose vietose labiau įprasta muzikinė kultūra, tačiau, mano manymu, jos ypač tinkamos ir vizualiesiems menams.
Visai nebūtinai čia turi atsirasti vien istorinės parodos, susijusios su dvarų kultūra”, – svarstė V.Marcinkevičius.
Jo manymu, meno projektų rengėjai galėtų galvoti ne vien apie pagrindinius Užutrakio dvaro rūmus.
Parko teritorijoje yra daugiau kaip dešimt pastatų. Nemažą jų dalį galima panaudoti kultūros reikmėms.
Jau šiemet planuojama baigti tvarkyti arklides, ten suformuoti modernią erdvę su geru apšvietimu. Pasak V.Marcinkevičiaus, kažin ar įmanoma įsivaizduoti geresnę vietą meno inkubatoriui netoli sostinės.
Šią vasarą jis su kolega Linu Liandzbergiu pakvietė parodos dalyvius kurti „Menamų istorijų” – išsirinkti jiems patikusią Užutrakio rūmų salę ir surengti joje nedidelę personalinę parodą, užmegzti dialogą su senuoju dvaru.
Juk vietos Užutrakio dvaro rūmuose – tikrai daug, bendras ekspozicinis dvaro plotas tik trečdaliu mažesnis už Vilniaus šiuolaikinio meno centrą.
Gražūs ir vaizdai pro langą
Pasak rengėjų, šį kartą dvare pristatoma įprasta šiuolaikinė tapyba ir fotografija, kuri nieko neturėtų pernelyg stebinti ar šokiruoti.
Tačiau ateityje senosiose salėse kontrasto principu būtų galima rengti ir visai jaunų dailininkų ekspozicijas.
Salių prižiūrėtojai pastebėjo, kad ne visiems lankytojams suprantama ir įprasta lietuvių tapyba. Mat ji verčia ir pamąstyti, o ne vien grožėtis gražiais vaizdais. Todėl kai kurie žiūrovai gerokai ilgiau užtrunka ne prie paveikslų, o prie langų, už kurių atsiveria puikūs Trakų pilies ar tvarkomo Užutrakio parko vaizdai.
„Būtinai perskaitykite paaiškinimus”, – nusipirkus bilietą įspėja muziejaus darbuotoja.
Išsamiuose aprašuose galima rasti ne vien informacijos apie dailininką, bet ir jo sumanymo paaiškinimą.
Štai rūmų prieškambaryje patenki tiesiai į Algio Griškevičiaus „Ramybę nešančią skaistyklą”. Jis pristatomas kaip vienas labiausiai žiūrovų ir kritikų mėgstamų Lietuvos menininkų.
„Labai norėčiau, kad žiūrovas, atėjęs iš parko į mano kambarį ir pamatęs ten esančius kūrinius, suprastų, jog jo vienatvė nėra baisi ir gali būti ramybės, o ne nusivylimo uostas. Ir dar norėčiau, kad jis pagalvotų, jog mirs”, – laiške žiūrovams užrašė dailininkas.
Sapnai miegamajame
Pirmajame dvaro aukšte – reprezentacinės, gausia lipdyba puoštos patalpos.
Bronius Gražys savo parodai išsirinko jau restauruotą prabangų valgomąjį, o Jolanta Kyzikaitė – dar tik pradėtą tvarkyti grafo kabinetą.
Jauna tapytoja žvelgia į rūmus iš kultūros istorijos perspektyvos ir pabrėžia tai, kas nekinta bėgant amžiams.
J.Kyzikaitės manymu, nekinta kova, vykstanti politikoje, visuomenėje ar šeimoje.
Todėl dvaro sienas ji papuošė šiuolaikiniais trofėjais ir medžioklės vaizdais.
Pirmasis dvaro aukštas dar tvarkomas, o antrajame jau viskas tviska švara.
Nors buvusioje biliardinėje nekaukši kamuoliai, spalvoti L.Liandzbergio rutuliai spinduliuoja įtampą – jie kažkuo primena ištisus pasaulius praryjančius Stepheno Kingo langoljerus.
V.Marcinkevičiaus darbus galima rasti berniukų kambaryje, o Živilės Jasutytės žolynai papuošė mergaičių kambarį. Svečių kambariuose tvyro prabangių Rūtos Katiliūtės abstrakcijų ramybė.
O šeimininkės miegamajame Vytautas Tomaševičius, sujungdamas tapybą ir grafiką, lyg senas fotografijas išryškina „Grafienės sapnus”.
Rūmus supo didžiulis parkas
Užutrakio vietovė istorijos šaltiniuose minima nuo XIV a. Tuo metu ji buvo vadinama Algirdo sala. Ją valdė totorių didikai. XIX a. Užutrakį nusipirko grafas Juozapas Tiškevičius.
Užutrakio rūmus (nuotr.) 1898–1901 m. pastatė jauniausias grafo sūnus Juozapas Tiškevičius (1868–1917), kuris po tėvo mirties 1897 m. paveldėjo Užutrakio dvaro sodybą.
Tai pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą statyti istoriniai, turintys neorenesanso ir neoklasicizmo bruožų rūmai. Interjeras buvo dekoruotas ankstyvuoju prancūzų klasicizmo – Liudviko XVI stiliumi.
Rūmus supo didelis parkas, kuris buvo sumanytas kaip vandens parkas. Jame buvo įrengta sudėtinga tvenkinių sistema. Parką suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouard’as Andre.
2006–2008 m. restauruotos antrojo Užutrakio rūmų aukšto salės. Šių metų vasarį baigta restauruoti pirmojo aukšto salė – Liudviko XVI stiliumi dekoruotas rūmų valgomasis. Restauruojant bus atkurta ir originali viso pirmojo aukšto struktūra.