„Anarchija“ prasideda kaip tradicinė „mergaitė iš kaimo dideliame mieste“ istorija. Toji mergaitė Vilė (Toma Vaškevičiūtė) atvažiuoja į Vilnių studijuoti „pedagoginiame“, apsistoja pas labai nesimpatišką tetą (Jūratė Onaitytė), todėl susiranda nuomojamą butą Žirmūnuose. Čia ji susipažįsta su Sandra (Severija Janušauskaitė), kuri prižiūri broliui priklausantį butą ir jo nuomininkus. Šioji Sandra ir yra filmo intriga. Ji sutinka sumažinti nuomą nuo septynių šimtų litų iki vieno, išeidama prašo Vilę užsimerkti ir suskaičiuoti iki trijų bei tvirtina, kad ją saugo anarchija.
Kas gi „Žirmūnuose“ vadinama anarchija? Vilei važiuojant traukiniu, greta sėdinčios tetos taip apibendrina padėtį šalyje - „tikras bardakas, anarchija“. Apie šitą „bardaką“ - dabar šitaip aktualią emigracijos problemą – filme vis primena periodiškai pasirodanti televizijos žinių pranešėja (Lina Budzeikaitė). Vėliau „pedagoginio“ bibliotekoje Vilė prisikopijuoja anarchizmo kontrakultūros ikonografijos – karo su „makdonaldais“ ir korporacijomis šūkių, kuriais iškloja savo buto grindis. Galiausiai yra keista Sandros anarchijos versija, kuri – kaip vienoje scenoje pastebi pati Vilė – skiriasi nuo to, ką paprastai žymi jos visur paliekama „A“ raidė.
Kas ta Sandros Žirmūnų anarchija, taip ir lieka neaišku. Atrodo, kad ji reiškia laisvę gyventi nedirbant (nes, paaiškėja, kad Sandrai pinigus siunčia neaiškiais reikalais Anglijoje užsiimantis jos brolis), pasivažinėjimus svetimais automobiliais ir tokias maksimas kaip „Duok taip, kad neatsikeltų“. Ar S.Drunga į tokią anarchiją – bei į Sandros personažą – žiūri su ironija? Turėtų, nes kitaip ironija tektų pačiam filmui.
Ir vis dėlto Severijos Janušauskaitės Sandra – didžiausias filmo turtas. Ji sugeba patraukti ir prikaustyti dėmesį ekrane, į ją išties malonu žiūrėti – tai tikros žvaigždės požymis. Be to, tik Sandros dėka veikia centrinė „Anarchijos“ linija – nuo pat pradžių erotizuoti nuomininkės ir šeimininkės santykiai.
Vien Vilės personažas – per silpnas, kad ji būtų išties efektyvi pagrindinė veikėja (visai ne dėl T.Vaškevičiūtės kaltės). Pusę filmo ji tik žiūri šuniuko akimis (taip, mes supratome, ji – naivi mergaitė nepažįstamame mieste, kam tą nuolat priminti užtęstais stambiais planais?), kol ima paprasčiausiai erzinti. O prieš galą įvyksta netikėta transformacija – kuriai filmas tinkamai neparuošia, todėl ji atrodo silpnai motyvuota – ir Vilė, žele susikėlusi plaukus, perima Sandros vaidmenį.
Man atrodo, kad „Anarchija“ turėjo būti puiki komedija. Kai kuriose vietose komedija išlenda – pavyzdžiui, Vilės ir Alekso (Martynas Nedzinskas) susitikimuose. Genialus komiškas posūkis – Vilės kerštas greitojo maisto užkandinei už skriaudą draugei. Sandra prieš tai diržu „pamoko“ vyruką, kuris sumušė kitą jos nuomininkę, o Vilė, sekdama jos pavyzdžiu, sumaišo Molotovo kokteilį užkandinei, nes jos draugė apsinuodijo jo maistu. (Užkandinė vadinasi „McBurger“ - „McDonald's“ turbūt nesutiko leisti savo prekės ženklo naudoti kaip anarchistų demono simbolio, nors Lietuvoje, manau, tam labiau tiktų trys raudoni „X“.)
Tačiau juosta nufilmuota taip, kad komedijos beveik nelieka. Dialogai ištęsti, kupini pauzių ir sumontuoti su tokiu stambiais planais pabrėžiamu dramatizmu, kad juose nelieka nė lašo lengvumo ar komedijos, kurią suponuoja juose tariamos keistenybės arba banalybės (banalybės savaime nėra blogai. Blogai, kai iš jų bandoma daryti drama, o ne komedija).
Dar viena „Anarchijos“ problema ta, kad kartais ji pernelyg tiesmukai bruka tai, ką nori pasakyti (tarkim, visi tie primygtinai ir šiurkštokai kartojami motyvai – kryžiažodis, užsirišamas batas, pasikartojančios frazės), o kitais kartais lieka visiškai neaišku, kur link viskas suka. Pavyzdžiui, kaip suprasti paskutinį Vilės ir Alekso susitikimą, kuris lyg ir leidžia spėti apie būsimus romantiškus santykius? Ar tai reiškia, kad mergaitė suaugo ir pabaigė anarchistinius-lesbietiškus eksperimentus (tai būtų gana nuvilianti atomazga, kurią vis dėlto paneigia tolesnis filmo veiksmas)?
Ir vis dėlto „Anarchija“ turi patraukiančių aspektų.
Visų pirma – švelniai nuožmia erotika žaižaruojantys Vilės ir Sandros santykiai. Antra – sprendimas juostoje ikonizuoti ne atvirukinį Vilniaus senamiestį ar „kietai“ modernų dangoraižių kvartalą (kuriuos pastaruoju metu labai pamėgo jaunieji Lietuvos režisieriai), o, rodos, nepatrauklius Žirmūnų blokinius daugiabučius. Iš paukščio skrydžio regimi geometriškai taisyklingi kvartalai – vieni įsimintiniausių filmo kadrų.
Viena vertus, tai autoritarišką sovietmečio visuomenę įkūnijusios struktūros. Kita vertus, praradusios politinio ir socialinio elito dėmesį jos yra ideali terpė skleistis anarchijai – kad ir ką ji reikštų.