Muziko F.Zappos paminklą apipynė ir anekdotai, ir mitai

„Manau, mano tėvui ši anekdotą primenanti situacija patiktų”, – ištarė F.Zappos sūnus Dweezilas Zappa.

Jei garsusis amerikiečių muzikas prisikeltų, greičiausiai dar plačiau nusišypsotų sužinojęs, jog paminklas Vilniuje buvo statomas ne jam, o tik jo skambiu vardu pavadintam personažui, simbolizuojančiam garsų užsienietį.

Kone kiekvieną F.Zappos įamžinimo žingsnį lydėjo aibė tokių anekdotų. Pavyzdžiui, leidimą statyti paminklą nulėmė svarstymai, ar tik jis neturįs Lietuvos žydų kraujo.

Paminklas Lietuvos sostinėje buvo atidengtas 1995 metų gruodžio 17 dieną. Dabar tai – vienas garsiausių Vilniaus objektų užsienyje.

Jau penkiolika metų dažnas į Lietuvą atvykęs užsienietis pirmiausia nori pamatyti KGB muziejų ir paminklą F.Zappai.

Tarp 15 priežasčių, kodėl verta aplankyti Lietuvą, šiemet aštuoniomis užsienio kalbomis išleistoje brošiūroje F.Zappos paminklas yra šeštas, toli pralenkęs Trakų pilį.

Statyti paminklą F.Zappai, o vėliau jo gimtajam miestui padovanoti paminklo kopiją sumanė fotografas Saulius Paukštys, ilgą laiką skelbęs, kad 1991 metais JAV asmeniškai bendravo su muzikos garsenybe.

Tik šią savaitę vykdamas į iškilmes Baltimorėje vilnietis „Lietuvos rytui” prisipažino, kad niekada nebuvo susitikęs su F.Zappa, o kompozitoriaus laiškų ir asmeninių daiktų parodos Vilniaus „Lango” galerijoje tebuvo meninė mistifikacija.

Išgalvotas ir savaitraštyje „Literatūra ir menas” kažkada išspausdintas neva to susitikimo metu padarytas interviu, nors niekas po to nebandė jo paneigti.

Pasirodo, S.Paukštys nė nebandė susitikti su F.Zappa, kai pirmaisiais nepriklausomybės metais nuvyko į JAV paviešėti pas gimines.

„Buvau naivus, jaunas ir išsigandęs”, – prisiminė fotomenininkas. Įsidrąsinęs jis bandė siūlyti savo nuotraukas JAV meno galerijoms, bet niekas jomis nesusidomėjo.

Tačiau grįžus į Lietuvą laukė netikėtumas. Daugelis Vilniaus skelbimų lentų buvo išklijuotos plakatais, kurie skelbė: „Saulius Paukštys jau grįžo iš Amerikos.” Tuo pasirūpino menininko draugai, kuriems tais laikais kelionė už Atlanto buvo įvykis.

S.Paukščio bičiuliai nuoširdžiai linksminosi ir kitomis progomis, šią veiklą vadindami meninėmis akcijomis.

Jose dalyvaujant S.Paukščiui ir šovė personažo Zappos idėja.

Iš pradžių jis kaip priežodį kartojo lietuviui juokingai skambantį F.Zappos plokštelės pavadinimą – „Waka Jawaka”. Traukė ir ekstravagantiška menininko išvaizda, jo keisti animaciniai filmai.

S.Paukščio įsitikinimu, tikrasis F.Zappa tuo metu Lietuvoje buvo beveik nežinomas. „Net ir dabar Zvonkė kur kas populiaresnė už Zappą”, – juokėsi fotomenininkas.

Menotyrininkas Saulius Pilinkus pradėjo domėtis F.Zappa išgirdęs, kad su šiuo muziku buvo susitikęs jo draugas S.Paukštys.

Prisipažinęs, kad niekada nebuvo F.Zappos gerbėjas, menotyrininkas tada, be kita ko, žinojo, jog tą keistą ir įdomų žmogų tuometės Čekoslovakijos prezidentas Vaclavas Havelas buvo pasikvietęs savo patarėju.

S.Pilinkus buvo vienas „Lango” galerijos savininkų, kur ir buvo surengta F.Zappos memorialinių daiktų paroda. Daugybė kompozitoriaus gerbėjų į eksponatus žvelgė kaip į tikras relikvijas.

Prie kiekvieno S.Paukščio iš kažkur pasiskolinto daikto buvo sertifikatas, liudijantis, kad tai tikrai F.Zappai priklausęs daiktas.

Menininkams buvo linksma: kaip lengvai visus apgavo!

Tuo metu ir S.Pilinkus jau ėmė suprasti, kad S.Paukštys greičiausiai nebuvo susitikęs su F.Zappa.

1993 metais muzikas mirė nuo vėžio, ir lietuvis fotomenininkas surengė dar vieną parodą – keliolikos laiškų, kuriuos jam neva atsiuntė F.Zappa.

Jau po muziko mirties Vilniuje buvo iškabinta keliasdešimt plakatų, skelbiančių: „F.Zappa sveikina lietuvių tautą su Kalėdomis.” Niekam ir tai neužkliuvo.

„Tuo metu mums darė įspūdį „Fluxus” veikla. Nors laikas buvo nelengvas, valstybė jau buvo, sovietų kariuomenė išėjo, gyvenimas visiškai pasikeitė ir atrodė, kad gali įgyvendinti bet kokią idėją”, – prisiminė S.Pilinkus.

Su realiu F.Zappa tas lietuviškasis Zappa iš tiesų neturėjo nieko bendra.

Menotyrininko teigimu, tai buvo greičiau simbolis, bendrinis garsaus vakariečio vardas.

Tuo metu Lietuvoje buvo daugybė muzikos gerbėjų. Bliuzistai, džiazistai, metalistai, merkuristai. Panašiai turėjo vadintis ir Zappos gerbėjai, o tai skambėjo smagiai.

Be to, „zapu” buvo vadinamas automobilis „Zaporožec”. Lietuva turėjo netgi Zapyškį! Zapyškyje draugai pasodino F.Zappos ąžuoliuką, bet vėliau medis buvo išrautas remontuojant bažnyčią.

1994 metais S.Paukštys vasarojo Juodkrantėje ir kartą naktį grįždamas iš vakarėlio tamsoje atsitrenkė į ką tik pastatytą paminklą Liudvikui Rėzai.

„O, skulptūra! Gal ir aš galiu tokią pastatyti F.Zappai? Tereikia surasti galvą ir ją užkelti ant kolonos”, – esą šovusi mintis fotomenininkui.

Grįžęs į Vilnių jis pradėjo domėtis, kaip statomi paminklai. „Įmanoma”,– paaiškino S.Pilinkus.

Procedūra nebuvo labai sudėtinga: tereikėjo savivaldybėje gauti leidimą ir suderinti vietą skulptūrai.

„Nebuvome nusiteikę trūks plyš pastatyti paminklą F.Zappai. Ir jo nepastatę būtume patyrę didelį džiaugsmą dėl paties veiksmo. Bet kai pastatėme, viskas išėjo dar geriau”, – kalbėjo S.Paukštys.

Suprasdamas, kad F.Zappa tikrai nėra populiarus Lietuvoje, S.Pilinkus sugalvojo gudrų planą. Į Vilniaus paminklų ir gatvių pavadinimų komisiją „Lango” galerijos savininkas kreipėsi iš karto su dviem projektais.

Pirmiausia jis ragino ant Simono Konarskio sušaudymo vietos stovinčio akmens atstatyti kažkada ten buvusį erelį ir tik po to pasiūlė pastatyti skulptūrinį biustą roko muzikantui F.Zappai.

Savivaldybėje surengtame posėdyje dėl paminklo S.Konarskiui klausimų nekilo. Tačiau perėjus prie F.Zappos kažkas paklausė, kuo jis nusipelnė paminklo.

Atsakymą menininkai buvo parengę: esą tam tikra prasme tai būtų ir paminklas kartai, kuri aktyviausiai dalyvavo atkuriant nepriklausomybę Lietuvoje.

S.Pilinkus ypač pabrėžė laisvą amerikiečio asmenybę ir jo nenorą prisitaikyti prie bet kokios situacijos.

Kai pasiteirauta, kaip F.Zappa susijęs su Vilniumi, kažkuris iš komisijos narių garsiai pasvarstė: „Gal Zappa turi litvakų kraujo?” Paminklo sumanytojai kukliai patylėjo žinodami, kad litvakų problemos Lietuvoje labai jautrios ir jas buvo siekiama visaip spręsti.

„Negaliu tvirtinti, kad tai buvo viską lemiantis argumentas, bet, manau, būtent jis nulėmė teigiamą valdžios atsakymą”, – pasakojo to posėdžio protokolą iki šiol saugantis S.Pilinkus.

Beje, F.Zappa neturėjo nė lašo litvakų kraujo.

Daugelio pasaulio šalių žurnalistai vėliau pabrėždavo, jog F.Zappos biustą sukūręs Konstantinas Bogdanas garsėjo kaip paminklų Vladimirui Leninui autorius.

Bet šį skulptorių S.Paukštys pasirinko be jokio sąmoningo išskaičiavimo. Tuo metu jis draugavo su kūrėjo sūnumi ir šis kartą pasiūlė: „Gal mano tėvui būtų įdomu tokią skulptūrą sukurti?”

K.Bogdanui fotomenininkas parodė F.Zappos nuotrauką ir paliko paklausyti jo plokštelę. Muzika skulptoriui pasirodė įdomi, veidas – charakteringas.

„Po nepriklausomybės atkūrimo profesorius, kuris buvo sovietinės nomenklatūros menininkas, patyrė dvasinį lūžį.

Jis jautėsi nebereikalingas.

Mūsų pasiūlymas jam patiko. Jis vėl turėjo darbą, jautė dėmesį. Jam buvo gera dirbti, o mums buvo gera, kad toks žymus meistras sutiko”, – pasakojo S.Paukštys.

K.Bogdanas atsisakė honoraro. Jokių pinigų neėmė ir gamindamas į Baltimorę išvežtą biusto kopiją.

Bet paminklo įkūnijimo kelyje buvo ir kliūčių. Pasipylė M.K.Čiurlionio menų gimnazijos dėstytojų protestai, kai savivaldybė pasiūlė paminklą statyti netoli šios mokyklos.

Iš pradžių pedagogai teigė, kad F.Zappos veidas labai panašus į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, ir vaikai gali nesuprasti, kam skirtas paminklas.

Po to sukilo prieš amerikinės kultūros įtaką.

Buvo viešai baiminamasi, kad prie paminklo rinksis narkomanai ir homoseksualistai, darysiantys neigiamą įtaką mokiniams.

Kartą S.Paukštys nustebo pamatęs pagyvenusį žmogų, kuris kasėsi po jau nulietais būsimo F.Zappos paminklo pamatais.

Kai netrukus atvykusi policija jį suėmė, paaiškėjo, kad tai – garsus šios mokyklos dėstytojas. Visi pedagogai S.Paukštį ėmė keikti vos ne visos Lietuvos vardu.

Galiausiai Vilniaus savivaldybės buvo paprašyta skirti paminklui kitą vietą.

1995-ųjų gruodžio 17 dieną daugelio pasaulio naujienų agentūros pranešė apie F.Zappos paminklo atidengimą Vilniuje. Užsienio žurnalistus ypač glumino paminklo kaina: jo sumanytojams jis kainavo 12 tūkstančių litų.

Kai tą popietę prie dar neatidengto paminklo pradėjo plūsti minios žmonių, S.Pilinkus tikina patyręs vieną didžiausių gyvenimo sukrėtimų.

Jam atrodė, kad klausydamiesi karinio pučiamųjų orkestro, grojančio F.Zappos melodiją (ši daina apdainuoja homoseksualą, pakeitusį orientaciją po ryšių su lesbiete), žmonės patyrė 1989-iesiems būdingą bendrumo jausmą.

Į F.Zappos paminklo atidarymą buvo pakviestas ir V.Havelas. Jis atsakė mandagiu laišku: „Esu valstybės vadovas, negaliu išvykti, kada panorėjęs, bet esant pirmai progai būtinai atvyksiu.”

Beje, 1996 metais V.Havelas tikrai atvyko į Vilnių ir planavo aplankyti F.Zappos paminklą. Tačiau sutrukdė nenumatytos aplinkybės.

Teigiama, kad V.Havelui su palyda einant Senamiesčiu svečias išvydo stovintį Vytautą Landsbergį. V.Havelas sustojęs pasikalbėti, pokalbis užsitęsęs ir F.Zappai nebelikę laiko.

* F.Zappa (1940-1993) per 30 karjeros metų pasireiškė kaip kompozitorius, gitaristas, dainininkas, kino režisierius ir satyrikas.

* Rytoj JAV mieste Baltimorėje prie universiteto bibliotekos paminklą F.Zappai atidengs Baltimorės merė Stephanie Rawling-Blake ir Vilniaus meras Vilius Navickas.

* Padovanoti F.Zappos paminklo kopiją JAV dar 2005 metais sumanė S.Paukštys.

* Dovana Baltimorei vilniečiams kainavo per 30 tūkstančių litų. Didžiąją šios sumos dalį paaukojo buvęs Europos Parlamento narys Gintaras Didžiokas.