Tapytojo, scenografo ir fotografo A.Griškevičiaus paroda „Cirkas” surengta sostinės „Akademijos” galerijoje. Tai jau šeštasis Vilniuje vykstančio tarptautinio fotografijos festivalio „In Focus” renginys.
Vienas populiariausių Lietuvos tapytojų pernai leidykloje „Tyto alba” išleido albumą „Mikališkių stebuklai”, kuriame buvo ir naujausias jo darbų ciklas „Cirkas”. Dabar „Cirko” fotografijos pirmą kartą pristatomos parodoje.
– Lietuvoje cirkas visuomet buvo kultūros paraštėse – tokia vaikiška ir nelietuviška veikla. Kuo jis sudomino jus? – paklausiau 55 metų A.Griškevičiaus.
– Laikai keičiasi. Nuo seno lietuviai buvo žemdirbių tauta, o dabar kaime – didelis nedarbas. Todėl Mikališkių kaimo bendruomenė ilgai svarstė, kokio verslo vertėtų imtis.
Akivaizdu, kad šiuo metu labiausiai klesti pramogų verslas. O kadangi jie nemokėjo šokti, subūrė cirko trupę. Tai, ką matote parodoje, – jų programa. Aš ją tik nufotografavau.
– Jūs visa tai sakote taip rimtai, kad beveik patiki, net jei žinai, kad tos cirko trupės nariai – ne paprasti kaimiečiai, o jūsų bičiuliai, sutikę tapti šių provokuojančių fotografijų modeliais.
Įdomu, kodėl jūsų tapyboje žmogus gana retas svečias, o fotografijose – viso kūrinio ašis?
– Fotografijose žmonių daugiau, nes jose stengiuosi papasakoti istoriją. Kiekviena šios parodos nuotrauka – tarsi tragikomedija. Man norisi, kad jose būtų ir ironijos, ir graudulio.
O mano tapyba – asociatyvi, ten svarbesnės būsenos. Pastaruoju metu tapyboje beveik atsisakiau literatūros. Dabar ten lieka emocinis pradas, o pasakojimas persikelia į fotografijas.
– Fotografija – daugiau jūsų hobis ar pagrindinė kūrybos sritis?
– Galiu pasakyti, kad aš dabar dalyvauju dviejose tarptautinėse parodose Vokietijoje – „Nord Art 2010” ir „Focus Europa”. Abiejose rodau fotografiją.
Artimiausia didelė paroda gruodį Čikagoje – vėl fotografijos. Tiesa, dabar Klaipėdos Baroti galerijoje veikiančioje personalinėje parodoje „...ir nutylėjimai” rodau tapybą.
– Ir skulptūrą. Ir šioje parodoje šalia fotografijų – jūsų nupinta per šokdynę šokinėjanti lapė.
– Ji labai tiko prie viso šio cirko. (Juokiasi.) Šiemet visai nefotografavau, beveik visus metus praleidau prie lapės.
Iš tiesų ji skirta ne parodai, o kokiai nors viešajai erdvei. Vilniuje tiek daug didžiulių pretenzingų didžiavyrių skulptūrų, todėl ši visai paprasta lapė paįvairintų peizažą. Ji labai efemeriška – lyg piešinys.
Iš pradžių net norėjau ją pavadinti Vytautu Didžiuoju, kad tiktų prie kitų. Juk šio kunigaikščio skulptūros dar nėra sostinėje. Tačiau pamaniau, kad publika nesupras mano juokų. Kita vertus, gal čia ne juokai, o – reinkarnacija?
– Buvo daug spėlionių, kaip kuriamos jūsų fotografijos. Ar tai realybė, ar tik kompiuteriniai triukai? Ar nepernelyg daug paslapčių atskleidžiate parodoje pristatytame filme?
– Ne, aš kaip tik norėjau parodyti žmonėms, kad dirbu ne kompiuteriu, o užfiksuoju tai, kas suvaidinama realybėje. Tai sudėtingas kelias.
„Cirko” ciklo fotografavimas buvo ypač sunkus. Po lietaus viskas šlapia, o techniką ir kranus reikia užtempti ant kalno. Vienas jų sulūžo. Šeštadienį ne taip lengva rasti kitą kraną.
Iš ankstyvo ryto lėkėme į Vilnių, tarėmės ir atsivežėme kitą kraną.
Žmonės, tie patys modeliai, tampė, stumdė techniką per balas. Vienu metu jau atrodė, kad tuoj visiems trūks kantrybė.
– Nors ciklas vadinasi „Cirkas”, visose fotografijose juntama didelė meilė teatrališkumui, pasaulio suvokimui per teatrą, metaforą, ritualą.
– Iš tiesų kaip tik tai ir svarbu. Visos mano nuotraukos sukurtos kaip mizanscenos, o tik po to nufotografuotos. Yra nemažai ir scenografijos – iškastos duobės, pastatyti namukai.
– O karvė dar duoda pieno po visų mizanscenų, kuriose jai teko dalyvauti?
– Net nežinau, kas buvo labiau nustėrusi – karvė ar jos šeimininkė ponia Aldona. Kai ji atvedė savo karvę, tiesiog negalėjo patikėti, kad rimti, suaugę žmonės gali tokiais dalykais užsiimti. (Juokiasi.)
Karvė muistėsi, tačiau kai kranu iš viršaus nusileido žmogus ir sugriebė ją už ragų, vargšas gyvulys net sustingo iš netikėtumo. Ir stovėjo sustingęs, kol baigėme fotografuoti. Puikus modelis.
– Anksčiau beveik viską pasigamindavote savo rankomis, o dabar prireikia vis sudėtingesnių mechanizmų, net kranų?
– Čia būtent to reikėjo. Beje, sudėtingiausia buvo fotografuoti vaizdus ant vandens. Reikėjo padaryti specialų plaustą ir jį nugramzdinti vos penkis centimetrus po vandens paviršiumi. Tuomet juo gali eiti žmogus, o plausto nematyti.
Dar sudėtingiau ant to plausto sumontuoti ratą ir pasodinti žmogų, kuris turi žongliruoti kiaušiniais. Buvome daug privirę, tačiau vis tiek nuolat tekdavo jų vandenyje ieškoti.
Pagrindiniai mano padėjėjai – parodų kuratorė Eglė Deltuvaitė ir teatro kritikas Vaidas Jauniškis. Eglė man padavinėdavo fotoaparatus, o Vaidas padėjo pastatyti modelius į reikiamą padėtį.
Juk kai pakeli žmogų su keltuvu, jis pradeda suktis apie savo ašį. Todėl kiekvienam prie didžiojo kojos piršto pririšdavome valą, ir Vaidas, tupėdamas už kadro, prilaikydavo modelį.
– Meilė teatrui prasidėjo tik nuo darbo teatro dailininku? Ar jau vaikystėje mėgote fantazijos pasaulį?
– Vaikystėje buvau indėnas. (Juokiasi.) Pats pasigamindavau visą indėno kostiumą. Ir išsisiuvinėdavau, ir visą didžiulį vainiką iš plunksnų pasidarydavau. Mokyklos karnavaluose visada užimdavau pirmą vietą.
Net indėniškus kirvukus – tomahaukus išsidroždavau, išsipiešdavau. Nors niekas to nemokė. Buvo tvartelis su įrankiais, pasiimdavau ir dirbdavau.
– Kas jums svarbiausia kūryboje?
– Kuo toliau, tuo aiškiau matau, kad ir tapyboje, ir fotografijoje svarbiausia – gyvenimiška patirtis. Kaip stebi gyvenimiškas situacijas ir kaip sugebi visa tai įvilkti į meninį rūbą.
Pavyzdžiui, kokią nors įdomią istoriją gali papasakoti viena fotografija. Vieninteliu kadru – ir tai, kas buvo prieš tai, ir tai, kas buvo po to.
Jaunystėje to nebūčiau sugebėjęs. Turi pragyventi gyvenimą, nuolat dirbti. Kaip koks japonas – visą laiką zulini, zulini, o paskui ateini ir vienu brūkšniu papasakoji apie visą tą zulinimą.
Dirbo ir teatre
A.Griškevičius gimė 1954 m. Vilniuje. 1985 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija).
1976–1980 m. dirbo dailininko padėjėju Operos ir baleto teatre, o 1980–1990 m. – Vilniaus Jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku. Dabar jis vienas iš nedaugelio Lietuvos vizualiojo meno kūrėjų, galinčių pragyventi vien iš kūrybos.
Parodose dalyvauja nuo 1986 m. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai bei meno kolekcininkai. 2009 m. jo paveikslą „Prieš patekant saulei” įsigijo Europos Parlamentas.
Pelnė daug prizų. 2010 m. A.Griškevičius buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai”.