Žinoma, ne žanrine Bruce'o Lee kovos menų filmų tradicija, o poetiškesniu (tradicine šio žodžio prasme) Wong Kar-Wai'aus pavyzdžiu. Savo tema ir stiliumi „Amaya“ primena kad ir tokią juostą, kaip tame pačiame Honkonge nufilmuotas „Meilės laukimas“.
Filmo premjeroje Vilniuje režisieriaus M.Martinsono paklausė, apie ką yra jo filmas – jis atsakė, kad „apie meilę“. Ne visai taip. Kaip ir daugelis Wong Kar-Wai'aus pasakojimų, „Amaya“ yra apie meilės galimybę, kuri niekada iš tiesų nerealizuojama. Filmas kalba apie santykius, kurie galėtų virsti meile arba kurie kažkada buvo meilė, bet dabar nėra. Tai tikriausiai dar vienas pavyzdys, kaip M.Martinsonas įkvėpimo sėmėsi iš Rytų, kurie, banaliai tariant, labiau vertina pumpurą nei žiedą.
Taigi „Amayos“ siužetas – raizginys iš istorijų, kurios jau pasibaigė arba dar neprasidėjo. Pavyzdžiui, apie senstelėjusios skalbyklą laikančios honkongiečių poros, Amajos (Kaori Momoi) ir Renšu (Shiu Hung Hui), galimai romantišką istoriją užsimena tik titrai filmo pradžioje (apie moterį iš Japonijos ir vyrą iš Kinijos, kurie įsimyli, susituokia ir apsigyvena Honkonge). Dabar meilė priblėsusi, likusi tik Amają slegianti banali kasdienybė. Šalia jų gyvena Renšu brolis, masažo salono savininkas Tao (Lau Dan), niekada taip ir neatsivedęs žmonos, nes visą gyvenimą mylėjęs Amają. Jei šiai meilei ir lemta realizuotis, tai tik vėliau - filmui jau pasibaigus.
Čia dar įsipina jaunos gražuolės Žasminos (Monie Tung) istorija. Ji ieško darbo, nes jos buvusią darbovietę nusipirko užsienietis verslininkas ir, pasak jos, atleido visus darbuotojus. O ji iš išdidumo net nepasiėmė paskutinės savo algos. Kodėl? Greičiausiai tarp jųdviejų taip pat kažkas nutiko – bet žiūrovai apie tai nesužinos - galime tik nuspėti iš Žasminos nepasitikėjimo visais užsieniečiais bei trumpos scenos, kurioje ji vėl sutinka savo buvusį bosą.
Ir, žinoma, atvykėlis Polas (A.Mamontovas nubalintais plaukais). Iš jo pasakojimų sužinome, kad prieš trejus metus jis užmezgė romaną, dėl kurio iširo jo sužadėtuvės su kita moterimi. Šią moterį, Lori (Kristinė Nevarauska, kalbanti Ericos Jennings balsu), jis vėl sutinka Honkonge. Jie kartu praleidžia vieną dieną, iš paukščio skrydžio apžiūrinėdami ir fotografuodami svetimą miestą.
Baigiantis dienai jie vėl išsiskiria – „šįkart galutinai“, kaip pastebi Polas. Lori turi kitą antrąją pusę, o Polas lyg ir pajunta simpatiją Žasminai. Bet kai ši ateina į jo viešbučio kambarį, duris atidaro Lori – ir Žasmina pabėga. Kitą kartą jie susitinka tik tam, kad atsisveikintų. Išsiskyrimas „Amayoje“ yra liūdna, bet kartu išlaisvinanti ir praturtinanti patirtis. Polas pastebi, kad lietui lyjant liūdėti lengviau – nors ir klišė, bet labai gražiai išreikštas žmogaus ir gamtos suartėjimas.
Puikus režisieriaus M.Martinsono pasiekimas – sugebėjimas suderinti dramą su komiškais momentais. Smagiausios filmo scenos – juokingi Renšu ir Tao, svarstančių verslo ir praktinius reikalus, kasdienybės vaizdeliai, kurių tragiškąjį matmenį atveria tik šalia stovinčios ir nė žodžio nesakančios Amajos žvilgsnis (fantastiškas Kaori Momoi vaidmuo).
Azijiečių personažai, nors ir šiek tiek šaržuoti, yra nepaprastai smagūs ir gyvi, ką ne visada galima pasakyti apie europiečius. Ypač Andrius Mamantovas savo vaidybos profesionalumu nusileidžia kolegoms – savo tekstą dažnai beria lyg skaitytų iš lapo (taip ir įsivaizduoji jį sėdintį garsinimo studijoje su scenarijumi rankose ir skaitantį dialogus į mikrofoną).
Kita vertus, tai suteikia Polo personažui abstraktumo. Jis labiau primena ne realų trimatį žmogų, o angelą iš P.P.Pasolinio „Teoremos“. Todėl nežinai, kiek rimtai priimti visas jo istorijas apie keliones po Europą, Pietų Ameriką ir Aziją – ar kaip tiesą, ar kaip išmones.
Net jo kilmė neaiški – jis yra abstraktus „europietis“ (pasakodamas apie save Polas sako, kad yra iš Europos, „iš šalies, apie kurią niekas nėra girdėjęs“. Ar jis turi galvoje Lietuvą? Kodėl tuomet su savo motina kalba angliškai? Ir dar su akcentu?).
Polas yra personažas išblukintais plaukais, išblukinta kilme ir išblukinta praeitimi. Tam atliepia ir išblukinta – bet nepaprastai graži – Ginto Berzino kinematografija. Ir tuo „Amaya“ vis dėlto skiriasi nuo Wong Kar-Wai'aus ir Kinijos juostų – šiose spalva vaidina vieną pagrindinių vaidmenų.