Menų platformoje „Kultflux” Vilniuje pirmąjį diską „Albumas, raginantis tautą” į dienos šviesą ištraukę atlikėjai vietoj instrumentų atsitempė elektrinę viryklę ir keptuvę.
Suolus lyg bažnyčioje sustačiusi ir žvakėmis patalpą papuošusi „Liūdnų slibinų” trijulė svečių akivaizdoje pasišovė atlikti albumo kepimo ceremoniją.
Įkvėpimą maišė keptuvėje
Jaunų aktorystės ir režisūros absolventų grupė į keptuvę mėtė „kūrybos sudedamąsias dalis”, procesą paskanindama Justino Marcinkevičiaus ir Maironio eilių ištraukomis, ragindama „pakelti taurę liūdnybės”.
„Tai – diena, be galo svarbi visai Lietuvai. Tikimės, šis albumas žmonėms taps švyturiu, kai jie paklys”, – kalbą rėžė grupės narys Vaidas Kublinskas.
Į keptuvę pirmiausia keliavo vanduo iš trijų litrų stiklainio – anot muzikantų, jų „devynis mėnesius raugintos ašaros”, pakeitusios aliejų, nes aliejus kenkia širdžiai, o muzika širdžiai kenkti neturi.
Atlikėjai bėrė ir susmulkintus popieriaus lapus su užrašytomis eilėmis – lyriką, ąžuolo lapus – Lietuvos gamtos simbolį, žemę, vyną, degančią žvakę ir juostelėmis supjaustytą mėsą, simbolizuojančią širdį.
„Dar reikia geros akies, kuri viską prižiūrės”, – sakė „Liūdni slibinai”, ant viryklės pastatę Rūpintojėlio skulptūrą.
Klausytojai – vaikai ir tėvai
„Ar įmanomas mūsų pasirodymas be pokštų? Ne, nes tai būtų nuobodu”, – pasakojo „Liūdnų slibinų” dainininkas Dominykas Vaitiekūnas.
Spalio pradžioje koncertu Vilniaus „New York” klube antrąjį gimtadienį švęsiančiai grupei jau pavyko nuveikti nemažai.
Į jos koncertus susirenka pilnos klubų ir teatrų salės, pirmąjį albumą muzikantai išleido už lėšas, kurias per gastroles paaukojo jos gerbėjai.
Švelnios ironijos kupinos dainos įvairiausiomis temomis, grupės sugebėjimas kiekvieną koncertą paversti nedideliu spektakliu vilioja vis daugiau žiūrovų – nuo 50-mečių iki vaikų.
Dainuoja apie rimtus dalykus
Dainininkas, vaidinantis ir Keistuolių teatro spektakliuose, yra girdėjęs, jog „Liūdni slibinai” lyginami su pastarojo vyresnės kartos aktoriais. Bet į palyginimus nekreipia dėmesio.
„Turime savo požiūrį, dainuojame apie tai, kas mums įdomu. Klausytis „Liūdnų slibinų” – mada? Tebūnie. Svarbiausia, kad mums patiems patinka groti”, – kalbėjo D.Vaitiekūnas.
Atlikėjai tvirtino, kad kiekvienas albume įrašytas kūrinys turi savitą istoriją.
„Pavyzdžiui, dainą „Briedis” parašėme važiuodami į Nidą. Pakeliui pamatėme briedį. Buvome pasiėmę Marcelijaus Martinaičio tekstų – taip viskas ir susidėliojo”, – aiškino Dominykas.
Nors „Liūdniems slibinams” lipdoma humoristų etiketė, muzikantai mano, kad tai darantys žmonės neįsigilina į jų kūrybą: „Viską, ką sakome dainose, sakome rimtai. Tik pasinaudojame tam tikra stilistika.”