Klaipėdoje ir Vilniuje parodytoje ketvirtoje savo operoje, kurtoje su dailininku Arvydu Nekrošiumi, kompozitorė A.Žigaitytė peržengė iki šiol savo kūryboje vyravusį lietuviškumą.
Šį kartą pasirinkta faustiškojo prado tema – tobulo, naujo žmogaus paieškos, kūrimas.
Pasitelkę nedažną lietuvių muzikoje sarkazmą, groteską, autoriai atvirai pažvelgė į nūdienos problemas.
Įkūnyti svajonės nepavyko
Operos veikėjas Profesorius šaiposi iš XX a. diktatorių ketinimų pakeisti visuomenę ir tiki, kad jam tai pavyks. Skirtingose pasaulio laboratorijose atliekami tyrimai – slapta Profesorius kuria ateities žmogų, o jo idėjų įgyvendinimą dosniai finansuoja Fondas.
Tačiau ir Profesorius suklysta. Pirmoji klaida – jis nori nuolankaus ir paklusnaus žmogaus. Pats sau to nepripažindamas, Profesorius svajoja tapti pasaulio valdovu.
Antroji klaida – naujojo žmogaus Frank’Einstaino išorė.
Profesorius svajojo jam suteikti visa, ko pačiam trūksta, tačiau įvyksta nenumatytų reakcijų ir Profesoriui eksperimentas nepavyksta.
Vietoj tobulo grožio jo žmogysta – su išorės defektais.
Lieka viltis – mąstymo tobulumas. Tačiau jau per pirmąją kelionę iš namų Frank’Einstainas patiria vidinį konfliktą. Po audros nurimusioje gamtoje rytui auštant jis stebi įsimylėjėlių porelę. Naujasis žmogus irgi nori mylėti, bet meilė Profesoriaus planuose neegzistavo.
Nusivylęs Frank’Einstainas pradeda keršyti. Profesorius supranta, kad jam nepavyko įkūnyti svajonės.
Griauna tradicinę sampratą
Kompozitorė pasitelkė būrį jaunų talentingų bendraminčių.
Dirigentas Modestas Barkauskas, režisierė Marija Simona Šimulynaitė ir vaizdo instaliacijas kūręs Rimas Sakalauskas sugebėjo ne tik perteikti veikalo problemas, bet ir sukūrė nuolatinę emocinę įtampą, padėjusią klausytojams orientuotis vyksmo ir jausmų būsenose.
A.Žigaitytė ir ankstesnes savo operas vadino muzikinėmis dramomis.
Tačiau šį kartą, savaip apsidraudusi fantasmagorijos priedanga, ji drąsiai peržengė tradiciškai suvokiamus operos žanro rėmus, derindama, atrodytų, nesuderinamą išraišką.
Elektroninės muzikos įžanga tarytum apibrėžė nevaržomas proto erdves – skaitmeninės technologijos muzikoje natūraliai atitinka bioinžinerijos mokslo dvasią ir tapo Profesoriaus mokslininko (Rafailas Karpis) leitmotyvu.
Tik antrajame veiksme pradėjusi skambėti gyvo orkestro muzika, ypač violončelės solo, – to paties Profesoriaus dvasios išraiška, sielos skausmas.
Kompozitorė įžūliai provokuoja klausytoją suabejoti operos žanro apibrėžimais, pateikdama pirmajame fantasmagorijos veiksme galbūt ir pernelyg daug kalbamojo teksto. Bet džiazo muzikos fone jis lyg ir tampa muzikinio garso dalimi.
Solistams – sunkios užduotys
Nuoširdžių komplimentų nusipelno visi fantasmagorijos atlikėjai, bet pagrindinių vaidmenų atlikėjai R.Karpis (Profesorius) ir Tadas Girininkas (Frank’Einstainas) – ypač.
R.Karpis nuo pirmosios akimirkos scenoje tapo ryškia veiksmo ašimi, vienodai raiškiai perteikdamas ir kalbamąjį, ir dainuojamąjį tekstą.
T.Girininkui teko sunkus uždavinys. Frank’Einstainas, belytė, bedvasė būtybė, Profesoriaus valia turinti tapti pasaulio valdovu, iš tiesų net pats nežino, kas esąs. Jaunasis bosas, režisierės padedamas, atrado ir kūno judesius, ir balso spalvas.
Paprastas, bet labai įtaigus personažo kostiumas – įvyniotas į polietileno plėvelę Frank’Einstainas įgijo papildomų raiškos išteklių tarsi odą nuo savęs plėšdamas apvalkalą.
Operoje susipynė ir moderniosios technologijos – elektroninė muzika, garso, vaizdo instaliacijos, drąsi scenografija, kostiumai, net brutalūs žodžiai.
„Operos teatras – tai ne vien Giuseppe Verdi, jame turi būti ir tai, kas aktualu šiandien”, – teigė kompozitorė A.Žigaitytė.
Pastatė 4 operas
1988 m. buvo pastatyta A.Žigaitytės opera „Mažvydas” pagal Just.Marcinkevičiaus dramą.
2002 m. pastatyta jos opera „Žilvinas ir Eglė” pagal V.Mykolaičio-Putino poemą.
2005 m. pasirodė opera-misterija „Praregėjimas”.
2010 m. sceną išvydo A.Žigaitytės opera-fantasmagorija „Frank’Einstainas – XXI amžius”.