Tarptautiniuose dokumentikos festivaliuose ne vienu prizu apdovanotame P.Lozinskio filme „Chemoterapija” skamba vėžiu sergančių žmonių dialogai ir monologai.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje šią savaitę šį sukrečiantį filmą pristatys pats 44 metų P.Lozinskis.
– Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje bus parodyta jūsų kūrybos retrospektyva.
Kuris filmas jums yra brangiausias? – paklausiau P.Lozinskio.
– Man brangiausi du filmai: mano pirmoji juosta „Gimimo vieta” ir paskutinė – „Chemoterapija”.
Pirmąjį savo filmą sukūriau Lodzės kino mokykloje trečiaisiais studijų metais. Jame pasakojama istorija apie Lenkijos žydo gyvenimą – jis po daugybės metų grįžta namo, kad įmintų savo šeimos mirties mįslę.
„Chemoterapija” nusprendžiau kurti po apsilankymo dieniniame chemoterapijos skyriuje Varšuvoje, į kurį atlydėjau vėžiu sergančią motiną. Ta vieta man atrodė kupina kentėjimo, tamsos ir nusivylusių žmonių.
Tačiau pokalbiai, kuriuos ten išgirdau, net ir patys banaliausi, turėjo nepaprastos jėgos. Pažiūrėjau, paklausiau ir nusprendžiau, kad ten būtina pastatyti kamerą, stebėti ir laukti, kol herojai patys ateis. Taip ir nutiko.
– Stambus planas filme kuria intymumą ir užmezga kone asmeninį santykį tarp herojaus ir žiūrovo.
Atrodo, kad išties prisiliečiame prie ligos ir pačios chemoterapijos. Kodėl istorijai papasakoti pasirinkote būtent tokį sprendimą?
– Kai su operatoriumi atnešėme pirmąją filmuotą medžiagą, montuotoja pasakė: „Atrodo įdomiai, bet nerodykite pačios ligoninės – žmonės yra tai, kas svarbiausia.”
Ši pastaba nusako mūsų filmo esmę. Nutarėme koncentruotis į portretus, žvilgsnį iš arti. Medicinos sesuo ar buteliukas su vaistais šmėkšteli tik retkarčiais.
– Atrodo, kad filmo ritmui daug įtakos turi herojų bendravimas.
– Filmo ritmas gali būti prilygintas chemoterapijos seansams. Tai lyg lėtas skysčio kapsėjimas iš buteliuko, esančio pacientui virš galvos.
Tokiu ritmu ten ir gyvenama, ir bendraujama.
Netgi ir banaliausiuose pokalbiuose apie maistą ar darbą buvo galima pajusti ligą, baimę, kančią, kartais – viltį.
Nutikdavo ir taip, kad pokalbis tapdavo lūžiu: po jo filmo herojams palengvėdavo, tapdavo mažiau liūdna dėl ligos, jie sustiprėdavo. Noriu tikėti, kad tas gerumas jaučiamas ir filme.
Ligoninės skyriuje praleidome 45 dienas. Žmonės mus jau pažinojo ir žinojo, kad nesame akimirkai įpuolanti televizijos žinių ekipa. Jie mumis pasitikėjo.
Kai kurie herojai buvo grįžę į skyrių kito chemoterapijos etapo. Jie įtikino kaimynus, kad su mumis kalbėti verta, kad kamera nepadarys nieko bloga.
Motyvai buvo paprasti: „Jei tai gali kam nors padėti, mielai būsime to dalimi.”
Vienintelis jų klausimas buvo, ar filmas bus optimistinis ir kalbės apie tai, kaip nugalėti ligą ir patį save. Būtent tokį filmą ir stengėmės sukurti.
Tiek nuostabių, stiprių ir įsimintinų žmonių nesutikau kurdamas nė vieno kito filmo. Daugelis jų iškeliavo anapilin, bet džiaugiuosi, kad turėjau galimybę juos pažinti.
Lengva nebuvo. Mūsų situacija buvo palanki tuo, kad nuo ligos po filmavimo galėjome pabėgti namo. Mūsų herojai tokios galimybės neturėjo.
– „Chemoterapija” nemažai keliavo po festivalius, pelnė daug apdovanojimų. Kino teatrai buvo pilni žiūrovų. Kokia žiūrovų reakcija jus labiausiai nustebino?
– Žmonių reakcija atskleidė, kokia universali tema yra liga, kančia. Po kiekvienos peržiūros žmonės atsistodavo ir kalbėdavo apie panašią patirtį.
– Dokumentinis kinas paprastai balansuoja tarp kūrėjo interpretacijos ir tikrovės atspindėjimo.
Kas jums yra svarbiau?
– Tikiu tikrove. Visada turiu vilties, kad kuriant filmą ji man pasiūlys ką nors tokio, ko pats nesugalvočiau.
Taip buvo ir kuriant „Chemoterapiją” – žmonės su savo istorijomis patys ateidavo pas mus.
Tačiau aš netikiu, kad rodant vien tikrovę galima sukurti gerą filmą.
Režisieriaus filmografijoje – 14 filmų
P.Lozinskis gimė 1965 m. Varšuvoje. Baigė Nacionalinę kino mokyklą Lodzėje.
Jis kuria dokumentinius ir vaidybinius filmus. Jo filmografijoje – 14 juostų. Garsiausios – „Gimimo vieta” (1992), „Seserys” (1999), „Tarp durų” (2004), „Kitty, Kitty” (2008).
Kritišku požiūriu į šiuolaikinę Lenkijos visuomenę pasižymintys P.Lozinskio filmai pelnė daugybę prizų įvairiuose kino festivaliuose.