„Mistrą” režisavo Rimas Tuminas. Vilniaus mažajame teatre kovo mėnesį parodęs pirmąją spektaklio dalį, šį vakarą režisierius žiūrovų teismui pateiks visą dviejų dalių spektaklį. Leidykla „Tyto alba” netrukus M.Ivaškevičiaus „Mistrą” išleis ir knygos pavidalu.
– Prisiminkime „Mistro” atsiradimo istoriją. Nuo ko viskas prasidėjo? – paklausiau 37 metų M.Ivaškevičiaus.
– Galima sakyti, kad mane tarsi susirado XIX amžiaus Lietuvos ir Lenkijos dvarininkas A.Towianskis. Tai buvo toks keistas žmogus, skelbęsis pranašu, Viešpaties vietininku žemėje, Paryžiuje įkūręs sektą „Dievo reikalas”.
Vaikystėje sirgdamas varčiau sovietinę enciklopediją ir ieškojau, kurie garsūs žmonės kilę iš mano gimtojo Molėtų rajono.
Netikėtai aptikau ir A.Towianskį, jis buvo apibūdinamas kaip mistikas, padaręs neigiamą įtaką poetui Adomui Mickevičiui.
Kai po daugelio metų ėmiau skaityti įvairius šaltinius apie A.Mickevičių ir A.Towianskį, man iš pradžių viskas atrodė lyg beprotybė.
Juk A.Towianskio įtaka buvo išties milžiniška. Jis savo keistomis idėjomis užkariavo ne paprastus lietuvių ar lenkų kaimiečius, o kultūrinį elitą, po Napoleono karų ir kitų sukilimų nusėdusį Paryžiuje.
Tačiau kai įsigilinau į ano laiko dvasią, kitokį tikėjimo vaidmenį anuomečio žmogaus gyvenime, tas beprotybės pojūtis išsisklaidė ir viskas pamažu stojo į savo vietas.
Jo idėjomis patikėjusį A.Mickevičių irgi galima suprasti – juk A.Towianskis kažkaip stebuklingai išgydė poeto žmoną, kuriai gydytojai nesuteikė jokių vilčių. Tai A.Mickevičiui galėjo pasirodyti kaip tikras stebuklas.
– Ar įstojęs į sektą A.Mickevičius dar kūrė poeziją?
– Jau nekūrė. Todėl klysta tie literatūros istorikai, kurie teigia, kad A.Towianskis nužudė A.Mickevičių kaip poetą.
Literatūros istorijoje žinome daugybę atvejų: kai poetas liaujasi rašyti, jam tarsi nutrūksta kūrybinė styga. Niekas tiksliai nežino, kodėl taip atsitinka.
A.Mickevičiui tai jau buvo atsitikę, kai jo akiratyje pasirodė A.Towianskis.
Kita vertus, energija, kurią A.Mickevičius anksčiau nukreipdavo į poeziją, tebekunkuliavo.
Jis tą energiją greičiausiai nukreipė į religinius dalykus ir dalyvavo A.Towianskio sektoje su tokiu pat užsidegimu kaip seniau rašydavo eilėraščius.
– Tiek skaitant pjesę, tiek žiūrint pirmąją spektaklio „Mistras” dalį, tiek klausantis jūsų pasakojimų atrodo, kad tai neįtikėtina, net pramanyta.
– Pjesėje pasakojama istorija nėra pramanyta. Aišku, teatre viskas šiek tiek paaštrinama, paryškinama.
Kita vertus, kai pradėjau gilintis į medžiagą, man pačiam daug kartų atrodė, kad visa tai neįtikėtina. Tad natūralu, kad taip gali atrodyti ir skaitytojams, ir žiūrovams.
Norėčiau pabrėžti, kad pjesėje pasakojamoje istorijoje yra išgalvotų detalių, bet pats istorijos branduolys visiškai tikras.
– Vis dėlto kas buvo tas A.Towianskis – dievas, velnias ar šarlatanas, jeigu sugebėjo į savo sektą įvilioti tokius didelius žmones kaip A.Mickevičius?
– Griežtos nuomonės neturiu. Savo spėlionių nekišau ir į pjesę. Stengiausi tiesiog papasakoti istoriją.
O klausimą, kas jis buvo, pjesėje palikau atvirą – tegul kiekvienas spėlioja, ko jis daugiau turėjo – dievo ar velnio. Man atrodo, kad taip įdomiau.
– Tačiau kas jus toje istorijoje labiausiai stebino?
– Labiausiai mane stebino A.Towianskio savęs pateikimo mastas.
Nors tais laikais buvo nemažai mistikų, bet A.Towianskis nesismulkino – pasiskelbė Kristumi, kritiškai vertino savo pirmtako ir jo mokinių mokymą, kalbėjo apie reinkarnaciją.
Keisčiausia, kad savo mokymą jis bandė įskiepyti ne paprastai liaudžiai, o kultūriniam ir kartu politiniam elitui. A.Towianskis bandė verbuoti Prancūzijos karalių – tiesa, nesėkmingai. Jis vyko ir pas popiežių, norėdamas perduoti naujausius Dievo įsakymus.
Kai Prancūzijoje A.Towianskį ištiko nesėkmė, jis savo sektos veiklą mėgino perkelti į Rusiją, verbavo Rusijos carą Nikolajų.
– Koks buvo A.Towianskio galutinis tikslas?
– Pasak A.Towianskio, jo vedama žmonija gana greitai, po maždaug dešimties metų, turėjo pasiekti dangaus karalystę žemėje. Šio tikslo, aišku, jis neįgyvendino.
A.Towianskiu galiausiai susidomėjo Prancūzijos valdžia. Jis buvo priverstas išvykti į Šveicariją.
Tačiau jo sekta gyvavo ir po jo mirties – faktiškai iki Pirmojo pasaulinio karo.
– O koks buvo A.Mickevičiaus likimas?
– A.Mickevičius buvo įkūręs savo sektą, tačiau ji gyvavo labai trumpai.
Vėliau A.Mickevičius bandė tapti kažkuo panašiu į Napoleoną – vyko į Italiją rinkti legionų žygiui prieš Rusiją. Lankėsi pas popiežių – prašė, kad palaimintų jo užmojį kalaviju įvesti Europoje tvarką. Žinoma, palaiminimo negavo.
Nors pjesėje apie tai nerašiau, bet A.Mickevičius mirė Turkijoje. Ten jis rengė dar vieną karą – būrė lenkų, lietuvių, žydų legionus. Jį pakirto kažkokia liga.
Šiaip ar taip, išties stebėtina, koks turtingas buvo A.Mickevičiaus gyvenimas. Juk kiek kartų A.Mickevičius iš esmės keitėsi – sugebėjo iš poeto virsti pranašu, iš pranašo – karvedžiu.
Rašo romanus, pjeses ir scenarijus
M.Ivaškevičius (g. 1973 m. Molėtuose) – prozininkas ir dramaturgas. Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas.
1996 m. jis išleido pirmąją knygą – novelių rinkinį „Kam vaikų”. Vėliau parašė romanus „Istorija nuo debesies”, „Žali”, nemažai esė. Jis taip pat režisuoja filmus ir rašo scenarijus.
1998 m. debiutavo kaip dramaturgas. Pjesė „Kaimynas” laimėjo Naujosios lietuvių dramaturgijos konkursą ir 2000 m. buvo pastatyta Valstybiniame jaunimo teatre.
2002 m. už pjesę ir spektaklį „Malyš”, kuris paties autoriaus pastatytas O.Koršunovo teatre, skirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija kaip geriausiam lietuviškos dramaturgijos pastatymui Lietuvos teatruose.
2004 m. išleista pjesė „Madagaskaras” pelnė premiją kaip meniškiausia 2004 metų knyga Lietuvoje.