Daugiau nei šėšias savaites Varšuvos ligoninės chemoterapijos skyriuje praleidęs režisierius filme įamžino vėžiu sergančiųjų monologus bei dialogus.
„Tiek nuostabių, stiprių ir įsimintinų žmonių nesutikau kurdamas nė vieną kitą filmą. Daug iš jų iškeliavo Anapilin, bet džiaugiuosi, kad turėjau galimybę juos pažinti. Lengva nebuvo. Mūsų situacija buvo dėkinga tuo, kad po filmavimo nuo ligos galėjome pabėgti namo. Mūsų herojai tokios galimybės neturėjo”, - sakė P. Lozinskis.
Mintis sukurti kolektyvinį vėžiu sergančiųjų portretą menininkui gimė, kad jis apsilankė dieniniame chemoterapijos skyriuje Varšuvoje, kur atlydėjo vėžiu sergančią motiną.
„Ta vieta man atrodė kupina kentėjimo, tamsos ir nuviltų žmonių. Bet pokalbiai, kuriuos ten išgirdau, turėjo nepaprastos jėgos. Net ir banaliausiuose pašnekesiuose apie maistą ar darbą buvo galima pajusti ligą, baimę, kančią, ir kartais – viltį. Nutikdavo ir taip, kad pokalbis tapdavo lūžiu: po jo filmo herojams palengvėdavo, tapdavo mažiau liūdna dėl ligos, jie sustiprėdavo. Noriu tikėti, kad tas gerumas jaučiamas ir filme”, - kalbėjo VDFF svečias.
Nacionalinėje Lodzės kino mokykloje studijavęs P. Lozinskis jau yra laimėjęs ne vieną prestižinį apdovanojimą Bornholmo, Paryžiaus, Leipcigo, Krokuvos kino festivaliuose. Jo filmai – tai subtilus ir kritiškas požiūris į šiuolaikinę Lenkijos visuomenę. Nors savo filmų herojams režisierius suteikia daug erdvės ir laiko, bet pastabus kameros žvilgsnis atskleidžia tikruosius jų poelgių ir minčių motyvus.